"Savo stilių ir kūrybos manierą pakeičiau suvokęs, kad konceptualus menas yra gan skurdus, nes tai yra tik idėja, o gamta už ją - žymiai turtingesnė", - sakė tarptautinės grafikos bienalės žvaigždė iš Japonijos Hiroaki Miyayama.
Tris pirmąsias gegužės dienas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) meno dirbtuvėse japonų menininkas klaipėdiečiams grafikams rengė meistriškumo pamokas - supažindino su unikalia metalo graviūrų auksavimo technologija, kuria viduramžiais žavėjosi samurajai ir kuri buvo naudojama dekoruoti širmoms, indams, įvairiems meno dirbiniams bei papuošalų dėžutėms.
Ar jūsų šalyje paplitusi spauda ant aukso folijos? Kur jos mokėtės?
Iki 1870 metų, kol į Japoniją pradėjo skverbtis Europos kultūra, šią tradiciją buvo įsisavinę visi be išimties menininkai - amatininkai. Tačiau šiandie folijos auksavimą naudoja tik keletas menininkų, dažniausiai - tapytojai. Aš išradau savo metodiką; man svarbu išraiškingas, stiprus piešinys ir tuo pačiu - kad auksinis piešinio fonas būtų ir pakankamai iškalbingas, ir neužgožtų piešinio.
Bienalėje pristatėte 55 kūrinius, XI amžiaus istorinio epo "Pasakojimai apie Genji" iliustraciją, sukurtą jūsų pasirinkta simbolika ir technika - gėlėmis ir spauda ant aukso folijos. Ciklo kūrimui paskyrėte ištisą dešimtmetį. Kokį atspaudą tai paliko jūsų gyvenime?
Prieš tūkstantį metų, Edo kultūros periodu, rūmų dama parašė pirmąjį pasaulyje psichologinį romaną, kupiną siužeto vingių, istorijų, anuomečių papročių ir aukštuomenės santykių. Jeigu jūs neskaitėte to kūrinio, galite grožėtis darbais - gėlėmis, jų atvaizdais, o jeigu skaitėte, jis sukels daugybę jausmų, asociacijų. Japonui gėlės turi daugybę veidų, daug charakterių.
Aš domėjausi senąja japonų kultūra, ir ne didaktiškai, ne mokslininko tonu papasakojau tūkstantmetę istoriją, kuri yra aktuali ir dabar, nes žmonių charakteriai, sielų reiškiniai išliko tie patys. Tad "Genji pasakojimus", kuriuose persipynę daugybė likimų peripetijų ir atskleista ryškių charakterių galerija, galime skaityti kaip šiuolaikinę novelę. Kartais mes pernelyg vadovaujamės stereotipais, kad ir kurdami moters tipažą, bet kiekviena perskaityta Genji istorija mane tarsi vertė sukurti realaus žmogaus unikalų portretą, nuaudžiant jį iš daugybės plonyčių išgyventų jausmų, įvykių gijų. Japonė moteris ir prieš tūkstantį metų, nors socialine prasme apribota galybės pareigų ir nuostatų, buvo individuali, laisva ir nepriklausoma dvasia - ši buvo nepavaldi niekam. Nors šiuolaikinės japonės - emancipuotos ir vis labiau laisvėja, pasakyčiau, kad prieš tūkstantmetį, Edo periodu, moteris dvasiškai buvo išties stipresnė už vyrą karį.
 |
| KKKC meno dirbtuvėse japonų graviūros meistras H. Miyayma surengė meistriškumo pamokas |
Ką ir kaip kūrėte iki imdamasis šio ciklo?
Kai dar buvau studentas, mane žavėjo Sezanas ir ypač didelę įtaką darė Gogeno tapyba. Ji iš esmės įtakojo mano estetinę nuostatą. Pradėjau kurti konceptualų meną, tačiau vis dėlto naudojau tradicines medžiagas: akmenį, vandenį, bambuką. Galerijoms kūriau instaliacijas: per bambukus tekantis vanduo leido žiūrovams pajusti vandens energiją ir muziką. Norėjau išreikšti vandens dimensiją, jo kitimą ir amžinumą. Grafika man geriau nei tapyba padėjo perteikti laiko, kaip tekančio vandens, viziją: iš pradžių aibe skirtingų klišių spausdindavau dugno akmenis, po to - vandens tūrį, ir tik tada - jo paviršiaus raibulius bei atspindžius. Ta daugybė linijų, klišių, kai tarsi pavykdavo "supresuoti" upelį, sukurdavo judančio vandens ir jo augmenijos iliuziją.
Užsiminėte, jog anksčiau kiekvienas japonas buvo menininkas...
Prieš 17-a amžių mes gyvenome labai artimai susiję su gamta, persmelkti jos grožio, priklausomi nuo jos kerštingumo, žiaurumo ir malonių. Tačiau sugebėjome gyventi harmonijoje su gamta. Nuo jos atitolę žmonės praranda galimybę tapti menininkais. Šiuolaikiam japonui tarsi nebereikia gamtos nei meno, ir pastarąjį jis vartoja kaip makdonaldo produkciją.
Man artimos pajautos protėvių, kuriems kūryba buvo neatsiejama gyvenimo dalis, kiekvienas mokėjo rašyti haiku arba tankas - poeziją. Aš nesiginu, kad man įtaką darė ir europietiška dailė, ją palyginčiau su langu, kuriame yra įrėmintas pasaulio fragmentas, bet noriu išreikšti vandens stichiją, o vanduo nėra fiksuotas, statiškas, jis yra dinamiškas. Kad pasiekčiau savo tikslų, aš laikausi senųjų tradicijų, ir suprantu, kad jos nepavaldžios jokioms išorinėms įtakoms.
Ar už "Genji pasakojimų" ciklą tikitės pripažinimo, gal net - nacionalinės premijos?
Ne. Aš esu pats sau prodiuseris, ir man svarbu, kad pasaulis išvystų tuos mano darbus. Šiemet jie keliaus į Portugaliją, Belgiją, Italiją, Sankt Peterburgą ir net į Taivaną, o savo šalyje dar tik ieškau tinkamos erdvės šiai parodai eksponuoti. Čia kaip gerame restorane reikia ilgiau palaukti, kol galėsi patiekti savo "meniu", - juokavo grafikas.
Žinau, kad ne tik atskleidžiate savo unikalios technologijos paslaptis japonų studentams, bet ir galvojate apie naujus projektus.
Galvoje turiu bent du. Japonai turi tradicinį pamėgtą kortų žaidimą. Šimtas kortų - šimtas istorijų ir legendų. Šia tema norėčiau sukurti kaligrafijos darbų ciklą. Ir kita - mano mėgstamiausias viduramžių poetas Sangio įkvėpė mane sukurti ciklą pagal jo eiles. Ir tai jau būtų pasakojimas ne apie moterį, o apie vyrą.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą