Tarytum mąslių šventųjų, nutrūktgalvių nykštukų bei šelmiškų mitologinio pasaulio padarų procesija stabtelėjo tautodailės salone "Marginiai", kur atidaryta klaipėdietės Aldonos Mozūraitienės medžio drožybos paroda.
Nelengvo likimo tautodailininkė, vaikystėje dariusi žaislus iš molio ir daržovių, vėliau su tėvais dvidešimčiai metų ištremta į Sibirą ir triūsusi medžių kirtimuose, teturėjo laiko pasisiūt drabužį ir iš duonos minkštimo nulipdyt "rožančių" bei krucifiksą. Tik grįžusi į Lietuvą pradėjo lankytis dailės parodose, ir sykį vyras bei du sūnūs padovanojo jai kaltus. Ir prasidėjo kūryba, kuriai kantrybės ir įkvėpimo, anot Aldonos Mozūraitienės, užteksią ligi mirties...
Žvalgantis tarp eksponatų, žavi autorės autentiškumas: jos išskobtų antgamtiškų padarų kaukes su keisčiausiais ragais, iltimis ir barzdose "įsiveisusiais" žalčiais pagyvina žmogiškos grimasos. Medinių žmogelių veidų ir drabužių raukšlės pabrėžia skulptūrų natūralumą ir atskleidžia "gyvenimiškas" rūpintojėlių godas. Kuklus angelas tarsi iš burnos barsto gėles, o Marijos, mielos, trapios ir suvargusios moterėlės statulėlė tartum skatina susimąstyt apie motinystės prasmę ir galią. - "Marija truputį sulinkusi, ji juk nebebuvo jauna, daug skausmo patyrusi. Ji, kaip ir dauguma mano darbų, atsirado man dirbant liftininke. Nusibodo budint prie lifto skaityt ar siuvinėt, ir pradėjau drožinėt. Atsinešdavau kaladę ir stengdavaus ką padaryt, kad lengviau būtų parsinešt namo. Taip atsirado "velniava": kuo daugiau minkštą liepos medį, kurs neskyla, išsukinėji, išraitai, tuo linksmesnę bestiją išskobi. Ąžuolas, jei nesudžiūvęs, tik nupjautas nuo kelmo, irgi geras ir "paslankus". Būdavo didelė paklausa tų mažų medinių nykštukų, o kai jais žmonės užsiganėdino, tai dabar į pasaulį paleidau ir monumentalesnių skulptūrų, kompozicijų", - kalbėjo Aldona Mozūraitienė.
Žemaitijos tautodailininkė sakė, jog jai priimtiniau drožti išsiviepusius pabaisiukus - "su humoru", o "šventukus" skobiant reikia rimties ir susikaupimo. Mintyse greit susiformuoja būsimos skulptūros siužetas ir vaizdas, bet ne viską gali išgaut iš medžio. Meistrė juokėsi, kai atpažinusi muzikantą ir medžiotoją su milžinišku vilku ant peties, vieną raguotą biesą palaikiau pagonių dievu Perkūnu; toks atrodė išmintingas ir susidvasinęs. Būna, kokia parodos dievobaiminga lankytoja žegnojasi, išpeikdama tautodailininkės "pragaro išperas", bet šiai svarbu tik viena - kad jos sukurta skulptūra nebūtų panaši į jokio kito meistro darbą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą