"Tapau iš nuojautos"

"Tapau iš nuojautos"

Klaipėdietis Rolandas Marčius nėra iš tų menininkų, kurie į studiją eina kaip į darbą. Jo paroda Baroti galerijoje "Spalvoti sapnai" atsirado po to, kai paragavo laisvės skonio ir pasisėmė patirties svetur.

Pirmoji pažintis su jūsų kūryba įvyko taip pat Baroti galerijoje, kai dar gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose atsiuntėte paveikslų ciklą "Kitų mirtimi gyvi, kitų gyvenimu mirę", - apie kruvinus įvykius Gruzijoje. Rinkote dokumentinius faktus, bendravote su fotoreporteriais.

Užtikau nuotraukų apie Irako karą, kurios pasirodė jaudinamos, įtikinamos, ir kilo noras tuos įvykius pajusti, išreikšti tapyboje. Ieškojau medžiagos internete, bendravau su vienu kitu žmogumi.

Surengėte parodas Niujorke, Čikagoje, Merfyje. Kokias erdves atvėrė metai, praleisti svetur, kokių įtakų sėmėtės?

Apie įtakas ne man spręsti, negaliu pasakyti, kur krypsta ieškojimai, bet Amerika - pasaulio bamba, visko ten susikaupę, daug menininkų privažiavę, ir parodos rimtos. Nuolat vaikščiojau po muziejus, domėjausi.

Ta šalis daug davė man kaip menininkui, buvo galimybė pamatyti aukščiausios prabos menus, patirti visai kitą gyvenimo ritmą. Vienas iš mokytojų anksčiau man sakė, jog pravartu išvažiuoti kitos kultūros pasisemti. Pradedi laisviau į viską žiūrėti, išlendi iš savo kiauto. Bet buvau toli nuo šeimos, nuo gimtinės, ir nuolat kamavo emigranto ilgesys. Per ilgai užsibuvau, pradėjo aštrėti juodosios spalvos. Dar bendrauju su amerikiečiais draugais, o namie dūšia nusiramina. Į "didžiąją sceną" ten aš taip ir neišėjau, nežinau, kaip mane vertino vietinėje bendruomenėje; amerikiečiai į akis niekada nepeiks. Lyg ir geras įspūdis susidarė, kai kuriuos paveikslus nupirko. Žinoma, Amerikoje sukasi didesni pinigai.

Bet jums turbūt ne pinigai svarbiausi? Daugelis pasiturinčių žmonių šiandien perka meno kūrinius ir laiko tai gera investicija. Ypač jau mirusių klasikų kūrinius.

Ne man spręsti tuos dalykus. Kaip bus, laikas parodys. Gali būti, jog atėjo toks metas, jog labiau perka paveikslus, tik nežinau, ar tai turi ateitį. Aš dar nesu smarkiai "perkamas" menininkas.

Kaip atsirado paroda "Spalvoti sapnai", dvelkianti nežemiška civilizacija?

Tapiau jau grįžęs, sunkiai įsivažiavau, reikėjo adaptuotis, kad vėl galėčiau imtis teptuko. Galerininkai Andželika su Izrailu paragino, sutarėm dėl datos, ir nebebuvo kur dingti. Kažkaip pavyko pagauti ritmą.

Iš pradžių tapiau iš nuojautos, po trupučiuką formavosi idėja - ji, galiu sakyti, atėjo iš sapnų, iš vizijų. Kai kurie dalykai atsitiktiniai, gal ir nelabai tarpusavyje susiję.

Klaipėdoje dalyvavote meno projekte "Daugiau informacijos", kai grupė menininkų savo socialiai aktyvius ir techniškai intriguojančius darbus kabino pažįstamose, bet tarsi "išnykusiose" erdvėse.

Su draugu Nidu Arbušausku pradėjom piešti, dalyvaujame projekte "Gyvas piešimas". Susitinkam kelis kartus per savaitę papaišyti, tai besivystantis reiškinys, neaišku, į ką išvirs, bet dirbam. O dar šiuo metu Palangoje Antano Mončio muziejuje baigiasi autoportretų paroda, kurioje irgi dalyvavau.

Turite mėgstamus dailininkus. Sakėte, kad Vermejeris išmokė dirbti su šviesa, o ko išmokė Goja ir Rembrandtas?

Sunku šnekėti apie atskirus dailininkus, iš kiekvieno galima kažko mokytis, ir nemažai. Atsivertęs reprodukcijas ir nuėjęs į muziejų gali kontempliuoti.


Nutapėte savo likimo moterį? Kaip gimsta paveikslas?

Tai buvusi draugė, gali sakyti - įkvėpėja. Draugystė seniai pasibaigusi, nors ir dabar bendraujam. Gimsta turbūt nuo minties, aliuzijų, diktuoja vaizduotė. O paskui lieka tik atlikti.

Nevengiate anatominių detalių.

Norėjau paieškoti skirtingų asociacijų, susijusių su sapnų fragmentais, norėjosi, kad jų kiltų ir žiūrovui. Savo darbams nenorėčiau duoti pavadinimų, palieku laisvę žiūrovui. Šį sykį vis dėlto juos įvardinau.

Kas vyksta jumyse, kai kuriate?

Kartais būna tos dramaturgijos. Pavyksta padaryti darbą staiga, ir nesu iš tų dailininkų, kurie eina į studiją kaip į darbą, nors šį sykį panašiai ir atsitiko. Būna įtampa kuriant. Idėjos ateina iš gyvenimo, iš gamtos. Yra kažkoks vidinis filtras, atsiranda matymas, ką galima iš kurios situacijos ištraukti.

Ar jaučiatės atliekantis misiją, ar kūryba jums žaidimas?

Nesakyčiau nei kad misiją atlieku, nei kad man tai žaidimas. Manau, kad žaidimai ir lieka žaidimai, norisi į meną rimčiau žiūrėti. Greičiau tai nėra noras save parodyti, bet saviraiška.

O kada tai prasidėjo?

Labiau buvau linkęs į sportą, bet kai buvau kokių trylikos metų, tėvai pasiūlė lankyti Eduardo Balsio menų mokyklą (tada ji dar nebuvo gimnazija) ir labai patiko piešti. Tiesą pasakius, negalėjau net pagalvoti, kad nebūsiu menininkas, niekada nesustojau. Bandžiau Klaipėdoje įstoti į universiteto Menų fakultetus, nepavyko, o paskui įstojau į Vilniaus dailės akademiją, bet likus metams iki baigimo išvažiavau į Ameriką.

Kaip vertintumėte klaipėdiečius dailininkus, ar jie turi "šarmo"? Ar mūsų miestą galima pavadinti menininkų lopšiu?

Tai aš pats klaipėdietis, kito pasirinkimo neturėjau. Visokių menininkų visur yra: ir silpnesnių, ir stipresnių. Miestas turi savo dvasią. Amerikoje iš pradžių gyvenau prie vandens, vėliau devynis mėnesius gyvenau vidurio Amerikoje, ir labai trūko to vandens.

Ar grožis išgelbės pasaulį? Juokaujama, kad menas ir buvo sukurtas todėl, kad pasaulis blogai sutvarkytas.

Sutinku su ta Fiodoro Dostojevskio fraze. Grožį visi skirtingai supranta. Galbūt ir išlieka kažkokie kriterijai. Man gražu tai, kas tikra, natūralu, kas spindi gyvenimu.

Kas bus po šios parodos? Ką daryti, kad menininkas neparsidavinėtų? Nes kai kurie daro paveikslus kaip tapetus, taikosi prie pirklių skonio?

Tiksliai nežinau, bet turiu minčių, kuria kryptimi noriu eiti; kol kas neišduosiu paslapties. Reikia žiūrėti į pasaulį atviromis akimis, nemeluoti sau nei kitiems.

Paveikslai kaip ir žmonės turi savo likimą. Koks jūsiškių?

Yra versijų, kad paveikslai daro įtaką, pakrauna energija arba ją atima. Bet nesu tiek pasiekęs, kad galėčiau atsakyti.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder