"Stovėk ant savo tikėjimo akmens; pro jį ūš audros ir grumės vanduo, - stovėk tvirtai ir nieko nebijok, tada išstovėsi", - kalbėjo klaipėdietė Jekaterina Ivanova, patyrusi sunkių gyvenimo išbandymų, bet niekada širdyje neteisusi nei savo priešų, nei skriaudėjų. Iš Dievo ji gavo dvi dovanas - talentą ir išgryninantį sielą skausmą...
Iš dvaro menių - į žeminę...
Jekaterina Agafonovna gimė 1934-aisiais Lenkijoje, netoli Suvalkų įsikūrusiame Marienavo miestelyje, kur jos tėvai turėjo dvarus ir didžiulį ūkį. Šeima priklausė buržuazijos grietinėlei: važinėjo karietomis, tėvas mokėjo penkiolika kalbų ir daugelį metų buvo anglies šachtų Amerikoje "bosas". Grįžęs į Lenkiją, gražuolei žmonai Sofijai po širdimi vis palikdavo kūdikį ir vėl išvykdavo. Jekaterina prisimena mamą ir seseris visada vilkint šilko, aksomo ir taftos drabužiais, gėrybes, it iš gausybės rago tėvo siunčiamas iš užjūrio. Ir kaip ją, dar visai mažą, trapią mergytę religinga motina mokė poterių. Ji suprato, jog turtas - dar ne viskas, kas duota mums šioje žemėje. Stebeilydavosi į perregimą paveikslėlį motinos Biblijoje: ten buvo pavaizduotas Viešpats, galįs nupūst ir dulke paverst bloga dariusius žmones, o geriesiems už jų darbus skirti gyvenimą su Dievu arba amžinybę.
"1941 -aisiais, prieš pat karo pradžią, Stalinas su Hitleriu keitėsi žmonėmis: visam mūsų kaimui buvo įsakyta trauktis į Rusiją, surašė visą turtą iki smulkmenų, sakė, viską atgausim ten. Ir suklupę atsisveikinome su gimtais namais - vežimais taip kaip stovim išvykome į nežinią, - pasakoja ponia Jekaterina. - Karas užklupo vos tik perkritus sieną ir pasiekus Marijampolę. Kurį laiką gyvenome vargšų bakūžėje, kur vietoje palocių ir atskirų miegamųjų grūdomės ankštoje patalpoje su plūktine asla kaip gyvulėliai; tai mus labai paveikė. Mums buvo leista pasilikti Lietuvoje, ir dėdė nusižiūrėjo gyvenimą Kuršėnuose, o mes įsikūrėme Medvalkių kaime. Valdžia skyrė žemės, grūdų, miltų ir karvę, o mama iš gautos kompensacijos ar pašalpos pasistatė namą. Tėvo nebebuvo: mirė dar Lenkijoje, prieš karo pradžią, atskubėjęs prižiūrėti kūlimo darbų dvare. Pats pabandė parodyt, kaip kulti spragilu, ir į akies vyzdį pateko ašutas, ir po operacijos Odesoje jis pasimirė. Su juos dingo dokumentai, nežinojome tikslių anglies kasyklų adreso Amerikoje, be to, vyko karas, - tad milžiniškas tėvui Amerikoje priklausęs turtas nuėjo vėjais. Netrukus atsidūrėme kryžminėje dviejų frontų ugnyje - visa, kas mūsų buvo pasėta, ir namai - sudegė. Slapstėmės žeminėje netoli vieškelio: vokiečiai landžiojo po ją ir kažko ieškojo: švietė žibintuvėliais į akis ir po sijonais, bet nieko nežagino, neatiminėjo. Vėliau ateidavo pas tą ūkininkę lietuvę pieno, mėsos ar šulinio vandens. Menu, vienas vokietis vis imdavo mane ant rankų ir prisimindavo tokio pat amžiaus savo vaikus, vadino mane "mein liebsten Kinder". Ne kartą, abiejų frontų ugnyje, virš galvų zvimbiant kulkoms, slėpėmės už akmeninės kapinių tvoros. Motina buvo labai stipri, ir netrukus ji vėl gavo žemės ir pasistatė nediduką, bet gražų medinį namuką. Ta lietuvė, pas kurią mano broliukas ganė karves, įdėdavo jam sumuštinių ir cepelinų."
Mokėjo naudotis Dievo dovana
Jekaterina įniko piešti anglimi ant savo namų sienų - lyg laukinis žmogus ant olos. Negalėjo sustoti, lyg kas jos ranką vedžiotų. Motina sudrausdavo, bet nebaudė - pirko popieriaus ir pieštukų. Vėliau, kai Jekaterina mokėsi lietuvių mokykloje, ir įprašyta vyresniųjų, kone visai aštuntokų klasei nupiešė antikinius ąsočius, mokytojai atpažino jos braižą, ir paskatino stoti į Telšių taikomosios dailės mokyklą, kur keturiolikmetė mergaitė išmoko keramikos ir metalo apdirbimo. Bet neturėjo už ką susimokėt už maistą ir bendrabutį, tad netrukus išvažiavo ieškoti savo motinos, išsikėlusios į Klaipėdą. Ši jau niekur nedirbo, gyveno, išlaikoma vyriausiosios Jekaterinos serers, o ši vis klausinėjo Katios: "Kada išvažiuosi?". Jekaterina neturėjo kur ir už ką važiuoti, ir ilgą laiką maitinosi motinos paslapčia numestais likučiais, miegojo ant sesers virtuvės stalo. Įsidarbinusi Klaipėdos projektavimo institute, dirbo ten 11 metų. Sovietų karininko žmona perleido Jekaterinai savo butą.
"Dievas man davė talentą, ir jei imdavausi darbo, pamiršdavau viską. Trūko rublio iki duonos kepalo arba iki automobilio - nekreipiau dėmesio: padarysiu paveikslą, ir bus pinigų", - sako Jekaterina, vienoje miesto mokyklų dirbusi "valdiška" dailininke. Piešė Leniną bei raudonus plakatus, o namie - žmogaus dūšiai artimus dalykus. Tautodailininke tapusi Jekaterina fiksavo Lietuvos bažnyčių gotikos architektūrą, gyvenseną kaime, rusų cerkves ir įstabius paukščius ir kates, ir tuo pat metu vykdė savo viršininko užsakymą - įamžinti visą jo gyvenimą. Šį ciklą palaikytum didybės manija, jei viršininkas nebūtų užsakęs jo gyvenimą pavaizduoti šaržais...
Tikėjimas - vienybės ir gerovės ženklas
Jekaterina matuoja savo, kaip dailininkės, sėkmę, sovietmečiu, ir - gyvenimą po Lietuvos nepriklausomybės. Pakviesta į vieno laivininkystės šefo namus, neatpažino savo kūrinių, įrėmintų paauksuotuose rėmuose. Žmonės išsilaisvino, gavo ko nori, ir šventų paveikslų nebenori. Ponia Jekaterina sako: " Tikintis žmogus myli Dievą, o mylėdamas Jį myli save, myli draugą, Tėvynę, kaimyną. Jis padeda kai ką paaukoti Bažnyčiai, pasimelsti už ją, išlaikančią vargšus. Tikintysis nesiryžta padaryt blogo darbo - tikėjimas suvienija ir sulygina. Tikintys turi apie ką pasikalbėti, visada pavaišina žmogų, vienas su kitu susidraugauja ir turi tam tikrus - bendrus - Dievo namus, bažnyčią - ir jiems ten gera".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą