Uostamiesčio breiko tėvas

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie lietuviško pramogų verslo istoriją bei ryškiausias jos asmenybes. 52-ejų Algis Poškis, legendinės "strojkės" - diskotekos tuometiniuose Statybos tresto kultūros rūmuose - vadovas ir vienas iš pirmųjų Lietuvoje "breakdance" propaguotojų iki šiol neatsisako pasisukioti šokių aikštelėje.

Kuo gyvenote jaunystėje?

Kiek save pamenu, visada buvau linkęs į menus. Klaipėdoje įgijęs tapybos-meninio dažymo specialybę, gavau paskyrimą į Druskininkų meno gaminių įmonę. Praleidau ten dvejus metus, aktyviai dalyvavau kultūrinėje veikloje, rengiau vakarėlius, kurie tuomet buvo vadinami poilsio vakarais. Grįžęs į Šiaulius, kur buvau užaugęs, susipažinau su Romu Valatka - vienu iš pirmųjų Lietuvos didžėjų. Jis dirbo Šiaulių baldų fabrike ir čia pat rengdavo diskotekas, išmanė muziką. Manau, būtent šis žmogus manyje pasėjo troškimą užsiimti šia veikla.

Todėl persikraustęs gyventi į Klaipėdą įsidarbinau dviejose vietose: pagal specialybę - "Dangės" kombinate, o iš didelio noro - Statybos tresto kultūros rūmuose diskotekų vadovu. Tai buvo 1978-aisiais. Tuo metu mieste jau gyvavo populiari Vlado Straupo "kultūrkė" - Kultūros rūmų diskoteka, tad mes siekėme ją pranokti. Per keturis penkis mėnesius įsirengėme patalpas, sumontavome apšvietimą, subūrėme komandą ir startavome... Turėjome tokį anšlagą, kad visus dvejus metus bilietai į šeštadienio ir sekmadienio renginius buvo išperkami jau ketvirtadienį. Lankytojų skaičiaus vidurkis siekė apie 500 žmonių.

Atrodo, šiuolaikiniams klubams būtų ko pavydėti.

Taip, diskotekos buvo labai masiškos. Žmonių "asortimentas" - didžiulis. Beje, mano galva, didelį pranašumą diskotekoms suteikdavo diferenciacija pagal amžiaus grupes. Savaitgalių dienomis buvo rengiamos vaikų diskotekos, "breikotekos". Renginiai jaunimui, "Kam per 30", keturiasdešimtmečiams vykdavo vakarais nuo ketvirtadienio iki sekmadienio.

Kultūros rūmų kolektyvams buvo privalu rengti ir gastroles - įvairias išvykas į kaimyninius miestelius ir kaimus. Per Jūros šventę drauge su Henriku Žižiu ir V. Straupu surengėme pirmąją jungtinę diskoteką ant "Meridiano" denio, vėliau - ant "Bilduko" stogo.

Matėme užsieniečius turint specialios įrangos, stovų aparatūrai, tačiau čia nieko panašaus nebuvo - nei įgarsinimo įmonių, nei tradicijų, viską kūrėme savo rankomis. Vietoje scenos konstrukcijų pritaikydavome statybinius stelažus. Apšvietimo sistemas konstruodavome iš visko, kas papuldavo: puodų, gatvės žibintų, spalvoto stiklo, kurio važiuodavome į Panevėžio stiklo fabriką.

Parengiamiesiems darbams tekdavo skirti labai daug laiko ir jėgų, tačiau entuziazmo užtekdavo visiems, nes veikla nebuvo matuojama pinigais. Svarbiausia buvo turėti pažįstamų - viskas buvo daroma tik per žmones... Muzikos gaudavome nelegaliai, per saugumo šulų sūnelius, įrangos - per statybų organizacijas.

Kada pirmąkart išgirdote tuomet egzotišką sąvoką "breakdance"?

1983-iaisiais pasirodė Michael Jackson klipas "Thriller". Kai jį pamačiau, manyje gimė troškimas užsiimti šokiais. Be to, tuo metu Sovietų Sąjungoje jau buvo pradėję plisti Rytų kovos menai, kurie, nepaisant jų įvairovės, buvo vadinami vienu žodžiu - "karatė". Aš jais domėjausi apie septynerius metus. Paskui pamačiau filmą "Breakdance"... Įrašo kokybė buvo tokia, kad ten vargiai galėjai įžiūrėti siluetus, nekalbant apie šokėjų veidus. Tačiau tai buvo žinia apie vakarietišką įnašą į naują choreografiją, apie kurią niekas iš mūsų neturėjo žalio supratimo. Pagalvojau - gal pabandyti?

Įkvėpė ir tai, kad mane nuolat supo stiprūs kolektyvai. Tresto rūmuose treniruodavosi Skaistutės ir Romaldo Idzelevičių "Žuvėdra", šokių kolektyvas "Žiogelis", estradinis ansamblis "Žėrutis", kapela "Žvelsa" - visi įstaigos kolektyvai vadinosi vardais, prasidėjusiais raide "ž". O mes savo ruožtu iškilome ant šiuolaikinių šokių bangos. Tai darė milžinišką įtaką jaunimui. O jo susidomėjimą žadinantis dalykas gali būti proga ne tik suburti žmones, bet ir siekti daugiau.

Tačiau informacijos nebuvo jokios, tik nuotrupos ir nuogirdos, tad nežinočiau, su kuo palyginti mūsų "breakdance" kūrimąsi - tai buvo tas pats, tarsi įmestų tave į vandenį ir lieptų plaukti. Kolektyvą subūriau 1985-aisiais - iš pradžių atsargiai, po truputį.

Bendraminčių radau Kaune - čia veikė Stravinsko gimnastų kolektyvas, kuriame buvo plėtojama ir "breakdance" atmaina. Turėjau draugą Taline, kuris įrašė vieną kitą reportažą apie "breakdance" iš Suomijos televizijos. Tai taip pat labai pagelbėjo, pagaliau visą šį reikalą buvo galima susisteminti ir parodyti jaunimui.

Pamėginau išskaidyti šokį į sudėtines dalis: vaikai lankė gimnastikos treniruotes vienoje vidurinėje mokykloje, čia mokėsi daryti salto ir kitokius triukus, eidavo į pantomimos užsiėmimus Žvejų rūmuose, o visa tai sujungus, buvo artėjama prie "breakdance". Visą metodiką susisteminau ir vėliau pagal ją mano jaunimas mokė jaunesnius.

Dirbdavau kasdien nuo 10 val. ryto iki 11 val. vakaro. Treniruotes lankė nuo 390 iki 450 vaikų ir jaunuolių, dauguma - berniukai. Geriausieji patekdavo į pagrindinę grupę, kurioje buvo apie 20 žmonių. Pamažu pradėjome megzti kontaktus Sovietų Sąjungos mastu, be to, Lietuvoje breikerių nuolat daugėjo, Palangoje pradėti rengti breiko festivaliai "Papūga", kur kiekvienas galėdavo pasitobulinti, pasižiūrėti, koks kitų šokėjų lygis.

Su Michailo Gorbačiovo atėjimu į valdžią ankstesni cenzūros standartai pradėjo slopti, jaunimui pradėta leisti daugiau naujovių. Tuo laikotarpiu mus pakvietė dalyvauti Lietuvos komjaunimo suvažiavimo renginiuose Vilniuje. Čia mūsų pasirodymą pastebėjo svečiai iš Maskvos, ir kolektyvas sulaukė pasiūlymo vykti į bendrą socialistinio lagerio šalių šventę Rytų Vokietijoje, Geros mieste.

Didžiuliu "Draugystės" traukiniu važiavo apie 600 ryškiausių Sovietų Sąjungos žvaigždžių - grupė "Mašina vremeni", dainininkai Laima Vaikulė, Sergejus Minajevas, Igoris Nikolajevas ir kiti, o tarp jų - ir mūsų kolektyvas.

Beje, du mano šokėjai buvo policijos įskaitoje. Ateini prašyti mokyklos direktoriaus, kad išleistų moksleivį - jis sako, ką jūs, negaliu, čia mano blogiausias mokinys! O mano grupėje jis buvo geriausias šokėjas. Spaudžiau kaip įmanydamas, tačiau vieno vaikinuko taip ir neišleido...

Ši kelionė buvo didžiulis įvykis. Ji apvertė mano pasaulėlį. Koncertuodami užsienyje, pamatėme ir sceninę, ir garso įrangą. O štai tenykštis "breakdance" pasaulis pasirodė esąs gana "biednas", lyginant su mūsų šokėjų tuometiniais įgūdžiais.

Kaip vertinate kolektyvo pasiekimus?

Iš tuomečių pozicijų žvelgiant, šis pasiekimas atrodė aukščiausias įmanomas. Todėl pamažu entuziazmas ėmė slopti, bet iniciatyvą tęsė mano jaunieji šokėjai, kurie toliau dalyvaudavo konkursuose, būrė bendraminčius ir iškovodavo aukščiausias vietas.

S. Idzelevičienė, Klaipėdos universiteto Menų fakultete pradėjusi diegti sportinių šokių specialybę, pakvietė mane dėstyti. Taip tapau turbūt pirmuoju ir vieninteliu neatestuotu pedagogu universitete, nes tokio žanro specialistų paprasčiausiai nebuvo. Mano dėstoma disciplina vadinosi "Buitinis šokis" - mokiau šiuolaikinių stilių. Kai per televiziją prasidėjo šokių dešimtukai, smagu buvo matyti savo buvusius studentus...

Nutolęs nuo šokių, statybos tresto patalpose buvau atidaręs dizaino saloną. Vėliau nuėjau į verslą. Dabar laisvalaikiu daug dėmesio skiriu ledo rituliui - žaidžiu ir dirbu treneriu-vadovu "Kirų" klube, be to, su žmona jau apie penkerius metus lankome pramoginių šokių užsiėmimus, - šypsosi.

Valerija LEBEDEVA