Portretas
"Svarbiausia man idėja, legenda, kurią norėjau įgyvendinti - atvaizduoti ne dieną, ne metus, bet akimirką, kai baigiasi vaikystė ir prasideda jaunystė. Užsispyręs buvau, bet nepavyko - tai per anksti, tai per vėlai; kaip galima sugauti tą mirktelėjimą. Ta tema
mane visą laiką persekiojo, sapnuodavau; kita vertus, buvau laimingas, nes jeigu kokį brangų daiktą gauni, jis netenka vertės", - kalbėjo fotomenininkas Vaclovas Straukas.
Praeitą savaitę Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos galerijoje "13 L" įvyko 2008 m. Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato jubiliejinis vakaras, kurio metu pristatytas albumas "Vaclovas Straukas. Fotografija".
Kokia fotografija jums brangiausia?
Kai buvo garsios aktorės Staliliūnaitės jubiliejus, jos paklausė, koks geriausias vaidmuo. Ji atsakė šito negalinti pasakyti, nes gali užsigauti kiti vaidmenys ir keršyti...
Sovietmečiu jus išgarsino visą pasaulį apkeliavęs ciklas "Paskutinis skambutis". Fotografavote abiturientus, nes jie buvo ne tokie suvaržyti, išskirtinės būsenos, pasirengę išskrist į savarankišką gyvenimą?
Jaučiau nostalgiją tiems laikams, kai dar pats mokiausi. Mergaitės su besiplaikstančiais sijonėliais, mokyklinė romantika, švelni erotika paliko atminty.
Aš laisvai vaikščiodavau po koridorius, įgavęs mokytojų pasitikėjimą, ir kartais mergaites, pabėgusias iš pamokų, išsivesdavau į miestą fotografuoti.
Šiame albume - visi "mano" vaikai. Kitų neturiu. Štai mano mūza Jolita Kraniauskaitė - jos veidas kaip ikona, kaip šventosios.
Įgijęs pasitikėjimą, vardą, fotografavote aktus?
Kad esu silpno charakterio, esu bailus, sudreba ranka, - juokiasi. - Kartą parke sutikau jau augusias iš pažiūros mergaites, pakalbinau, ar nesutiktų su manim pavažiuot į kaimą papozuot, tik pirma, sakiau, atsiklauskit mamų, ar išleis. Ateinu kitą dieną į susitikimo vietą, ir mergaitės atėjusios, bet - su mamom.
Tai tos paskui mus visą laiką lakstė prie šieno kupetų, stebeilijo, kas vyksta. Bet paskui jau tos jų mamos skambindavo: kada vėl vešiuos fotosesijai jų mergaites? Nes jos išėjo tyros šviesiaveidės kaimo dukros...
Jūs pilkoje, niveliuojančioje socrealistinėje tikrovėje vis atrasdavote laimingų veidų.
Tai tiesa, vengdavau dramatiškos, nelaimingos situacijos. Ieškodavau tam tikro pasitenkinimo, kad žiūrint į mano fotografijas, nereikėtų verkti.
Bet buvau pakliuvęs ir į studiją, kur dariau buitines nuotraukas. Tada pirmąkart iškvietė į laidotuves. Mažoj tamsioj kamaroj man pasidarė nejauku. O tie žmonės sako, kad norės, jog fotografuočiau ir kapinėse. Taip pasidarė bloga.
Na, ir žinot, kai velionį leido į duobę (jis tragiškai žuvo po garvežio ratais) staiga pradėjo švilpti kaukti netoliese lėkęs traukinys: toks įtemptas momentas ir atsispindėjo lydėtojų veiduose. Ir ši nuotrauka man pelnė aukso bei sidabro medalius.
Girdėjau, kad į plačiuosius vandenis jus išvedė jūsų žmonos portretas?
Nusipirkęs "Zorkij" fotoaparatą, pirmą juostelę sugadinau: spaudžiau, spaudžiau, pajūrio mergaites fotografavau - vakare, žiūriu, tuščia, nes nesupratau, kad filmas turėjo suktis. Paskui, nusižiūrėjęs, kaip ant Palangos tilto saulėlydžiu kiti fotografuoja damas, padariau savąją - su saule ant delno. Nunešiau išryškint, o ateljė šeimininkas sako: "Leisk mums tą nuotrauką pasikabint lange." Tas pakilus jausmas, kad mane įvertino, paskatino ir kitiems parodyt savo fotografijas.
Fotografuoti pradėjau Kristaus amžiaus sulaukęs, kai visi bendraamžiai jau buvo įžymūs.
Teko susidurti su absurdiškais draudimais fotografuoti įvairius objektus, tarkim, krantinę, uostą, Kuršių neriją...
Viską draudė. Aš nuėjau malūną fotografuot, pasižiūrėjau, kad labai daug balandžių. Užėjau į kontorą, o ten pradėjo teirautis, kam man prireikė tų balandžių, ilgai derino su įstaigos vadovais.
Kai tik į jūrą nukreipdavai fotoaparatą, žiūrėk iš nugaros ir ateina kas nors. Ir redakcijoj dirbant nuotraukas cenzūruodavo - jei nuotraukoj kareivis kur matyti minioj - negalima spausdinti. Fotografija - velnio išradimas, tai man iš paskos ir lakstė piktosios dvasios, - juokiasi.
Peizažų, kuriuos užfiksavote, seniai neliko...
Garsus mūsų fotomenininkas Dichavičius sakė: "Kai aš numirsiu, mano pelenus išbarstykite kopose." Jis galvojo, kad kopos - amžinos, o jos keičiasi, nyksta. Reikia gaudyt momentus.
Ar savo kūrybą palygintumėt su metraščiu, dienoraščiu?
Šiaip aš kalendoriaus nenaudoju: pasižiūriu į fotografuotų mergaičių sijonėlių trumpumą ar ilgumą, ir pasakau, kelintais metais fotografuota.
Už ką jus kritikavo?
Visą laiką prikišdavo, kad esu naivuolis ir primityvistas.
Ką laikytumėt mūsų fotografijos fenomenu?
Matot, yra genialių žmonių, bet A. Sutkus yra toks pajėgus, gabus organizatorius, visą laiką vadovauja ir dirba su fotoaparatu, ir šneka gražiai. Kai mes buvom nuvažiavę į Bulgariją, Fotomenininkų sąjungoje pradėjo taip kalbėt apie Lietuvos fotografiją, kad tiems bulgarams ašaros riedėjo... Jo nuotraukos tikros, psichologinės, stiprūs portretai.
Matyt, lietuviai yra išlikę arčiau pagonybės, išsaugoję tas pirmaprades gamtos pajautas. Aš pastebėjau, kad ne tiek išprotauju tuos darbus, bet kliaujuosi jausmais, ir tai lemia sėkmę.
Kas jus žavi, kas erzina šiuolaikinėje fotografijoje?
Keičiasi kriterijai, dabar tingima "arti", nenorima ilgai dirbti prie vieno darbo. Tekštelima bet kas, tada žodžiais aiškinamos fotografijos prasmės. Šitas modernizmas man netinka, kaip ir muzikoj - aš kitos kartos žmogus, vaizduojantis realią padėtį, gamtą ir žmones.
Nors aš irgi kuriu, pasodinu juos į savo terpę. Anuomet garsus dailininkas Žmuidzinavičius, atvažiavęs skaityti paskaitą pionierių namuose, pasakojo, kad jam lengva daryti paveikslus, nes gali medį perkelt kur nori, o dabar ir fotografai gali naudotis išrankiais metodais.
Ar šiandien jums dar knieti fotografuoti?
Knieti tai knieti, bet man jau sunku vaikščioti. Aš rausiuosi senuose archyvuose, ir atrandu tai, kas kažkada atrodė nevertinga, na, ir sudarau naują albumą iš "Paskutinio skambučio" abrozdėlių, iš kopų...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą