Nenori dairytis atgal
„Man visai nesinorėjo dairytis atgal, atsiskaitinėti už viso savo gyvenimo kūrybą, o kaip tik parodyti tai, ką esu nutapęs nauja, kokiomis nuotaikomis gyvenu dabar“, - prisipažino G.P.Janonis.
Paroda vadinasi paprastai - „Vasara“. Tad dailininko ir klausiu, kas jam yra šis metų laikas. „Tai puikus metas. Juk šiluma kaulų nelaužo, o atsigaivinti taip malonu ežere ar jūroje. Man patinka ir vasaros spalvos, kurios yra dar ryškesnės, sodresnės, - kalba parodos autorius. - Vasarą mėgstu išsitraukti ir žiemą tapytus savo darbus, juos kiek patobulinti. Juk joks menininko sumanymas nėra įgyvendinamas iki galo, nes darbo baigtis dažnai priklauso nuo nuotaikos. Dažnai dirbdamas galvoju, kad tą dieną užbaigsiu savo geriausią paveikslą, o praeina mėnuo ar keli ir, paėmęs tą pradėtą darbą, vis dar randu ką pridėti, kokią detalę paryškinti ar nutapyti".
Atrodytų, ko turėtų jaudintis žinomas menininkas, kurio braižas ir spalvos gerai pažįstami jo talento gerbėjams. Prieš pat parodos „Vasara“ sostinės galerijoje „Meno niša“ atidarymą kūrėjas teigė, kad didžiausias žmogaus priešas - abejingumas. Tad jam svarbu, kad ir jo studentai nežiūrėtų pro pirštus į kūrybą, o visada jaustųsi atsakingi už tai, ką jie kuria. Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros vedėjas turi ir didelę sienų tapybos restauratoriaus patirtį, nes 1986 m. baigęs studijas Vilniaus dailės institute dar keletą metų mokėsi būtent šio amato Florencijoje (Italija). Apie tai liudija ir dažnai pasikartojančios architektūros detalės, paveikslų daugiasluoksniškumas ir jo tapybos metodai. Juk restauravimas - ilgai trunkantis, kruopštumo ir dėmesio kiekvienai detalei reikalaujantis procesas, ugdantis kryptingo, nuoseklaus darbo principus.
Įkvėpimo šaltinis
Dailininką traukia antika, Viduržemio šalių klasikiniai stiliai, iš kurių semiasi idėjų. Su žmona menotyrinke Rūta Janoniene beveik kasmet apsilanko šiose šalyse, ypač jo mėgstamas miestas Neapolis, kuriame, pasak jo, tiek daug autentiško meno ir gyvenimo laisvės su širdžiai miela netvarka. „Ten pamatai, kaip reikia derinti pastatus, kai nėra per daug vietos, žavi ir pats spalvingas italų gyvenimas“, - sako jis. Tie motyvai randa atgarsį ir jo drobėse, persunktose atviru hedonizmu su trykštančia ryškių spalvų atgaiva. Gintaras Palemonas - spalvų ir jų derinių meistras. Jam labiausiai patinka ryškios spalvos: geltona, raudona, oranžinė, o svarbiausia - mėlyna.
Vidurinės kartos lietuvių menininkas, surengęs per trisdešimt personalinių tapybos parodų, dalyvavęs daugelyje plenerų namie ir svetur, organizavęs ne vieną renginį. Jo kūrinių yra Lietuvos ir Europos muziejų rinkiniuose, privačiose kolekcijose, o daugiausiai darbų yra iškeliavę į Vokietiją.
Menininko mąstyseną, jo paveikslo sampratą ir tapymo manierą iš dalies formavo jo mokytojų kūryba. M.K.Čiurlionio menų mokykloje jis mokėsi pas žymius to meto dailininkus Vincą Kisarauską, Birutę Žilytę, o Lietuvos dailės institute pas Antaną Gudaitį, Augustiną Savicką, Joną Čeponį ir kt. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas pasidžiaugė pamaina, tuo, kad dabar akademijoje yra daugiau studentų negu tuomet, kai jis pats mokėsi. „Man patinka, kad dailės studijas pasirinkęs jaunimas yra labai įvairiapusiškas. Vieniems rūpi naujovės, modernios idėjos, kiti interpretuoja klasiką. Yra labai darbščių pasiaukojusių menui studentų, yra ir kitokių. Kas per darbą, kas per talentą skinasi kelią į žmones. Taip buvo visada“, - sakė G.P.Janonis.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą