Vilkynės istorijos X: "indėnas"

Išmintis

Pas Telšių miškų urėdijos Eigirdžių girininkijos eigulį Petrą Dabrišių kelią randa ne tik tie žmonės, kurie nori atsikratyti naminių gyvulių ar prijaukintų žvėrių, bet ir tie, kurie dėl įvairių priežasčių yra kiek sutrikę gyvenime arba yra užvaldyti kitiems nesuprantamų idėjų ar įsitikinimų.

Petras ilgesniam ar trumpesniam laikui juos priglaudžia. Ir susidraugauja. Šiandien pratęsime "indėno" Albino istoriją.

Po nepavykusių bandymų ganyti žąsis, sargauti Suvalkijoje Albinas grįžo į Žemaitiją ir Petrui pareiškė: "Mokysiuos." Telšiuose susirado darbo ir nusprendė užbaigti vidurinę - po ketverių metų įvairiausių eksperimentų, kai mokslus metė. Užsimojo iš karto baigti trūkstamas dvi klases. "Ir jam visai neblogai sekėsi",- sakė Petras. Bet... koją pakišo trichineliozė.

Vietos po saule paieškos

Į vieną medžioklę su užsieniečiais Albinas buvo pamiršęs pasiimti valgyti. Medžiotojai per atokvėpį jam pasiūlė išgerti. Šis maktelėjo. O štai užkandos niekas nepasiūlė. Tai Albinas užkrimto žalios šernienos. Ir pasigavo trichineliozę. Daktarai guldė į ligoninę, ragino nuolat tikrintis. Kad jie atstotų, Albinas pabėgo net į Anykščius.

Kai jis vėl pasirodė Vilkynėje, Petras jį vos atpažino - atidardėjo neblogu automobiliu, apsirengęs geru kostiumu, šnekėjo vien lozungais. Mat tapo "piramidiniu" prekių platintoju. Bet, matyt, ir toje "piramidėje" ne ant aukšto laiptelio palypėjo. Ant visko nusispjovė ir nusprendė tapti fotografu. Ne bet kokiu - nudistų pliažus fotografuoti. Kai kelis kartus gavo į skūrą nuo nudistų, o už kažkur išspausdintą nuotrauką - kelis litus, nusispjovė ir ant fotografijos. Ir išbirbė į Čekiją laimės ieškoti. Statybose dirbo sunkiai. Bet atlyginimo taip ir negavo, nes kažkoks čečėnas jį apgavo.

Tuomet jis vėl grįžo pas bobutę į Platelius ir pradėjo ūkininkauti. Laikė kelias karves ir ožkų pulką. Pieno pristatymo punkte Albino atvežamą pieną vertino, nes jis buvo riebus. Bet po kurio laiko tas riebumas krito, ir supirkinėtojai pradėjo priekaištauti. O Albinas, kaip visada, išrėžė teisybę: ožkas pardavė, tai nebeturi kuo karvės pieną pariebinti... Sutartis su "ūkininku" buvo nutraukta. Ir jis išbildėjo į Vilnių. Apsisprendė baigti masažistų kursus. Baigęs tuos kursus, Vilniuje ir pasiliko.

"Šiuo metu jam visai neblogai sekasi. Masažuoja moteris, kurioms per šešiasdešimt. Atrodo klestintis, nes atvažiuoja su gera mašina, puikiai apsirengęs. Gal pagaliau savo vietą po saule atrado?" - kaip dažnai būna, gudriai primerkęs akis spėjo Petras.

"Indėno" mama

Jau pirmojoje pasakojimo apie "indėną" dalyje buvo užsiminta, kad Albino mama buvo užsiėmusi kur kas svarbesniais dalykais nei rūpintis gyvenimo eksperimentais susižavėjusiu sūnumi. Ji rašė knygą "Žmogus Atlantidos". O kai parašė, nemokėdama anglų kalbos, vertė ją į šią kalbą, vadovaudamasi žodynu. Ir išdardėjo į Daniją ieškoti, kas tą knygą išleistų. Nei pažįstamų, nei kur apsistoti... Kažkoks vyriškis jos pasigailėjo ir pasiūlė nakvynę. Albino mama net nesuprato, kad ją apgyvendino viešnamyje. O kai pagaliau suvokė, kur atsiradusi, skubiai grįžo į Lietuvą. Pakeleivingomis mašinomis.

"Taip, kaip ji, turbūt niekas Lietuvoje stabdyti mašinų nemoka. Ne, ji keldavo ne ranką. Pakeldavo sijoną ir "išmesdavo" koją. Niekas nelikdavo abejingas tokiam stabdymo būdui. Į Lietuvą greitai parsirado",- juokėsi Petras. O Lietuvoje ji knyga "Žmogus Atlantidos" sužavėjo kažkokį verslininką taip, kad šis davė pinigų kelionei į Indiją. Ji ir nuvažiavo tiesiai pas Sai Babą. Kai šis išeidavo susitikti su minia keliauninkų ir pradėdavo melstis, Albino mamai vis atrodydavo, kad Sai Baba ją šaukia. Mat jis ištardavo žodį, panašų į Eurika. O "Žmogaus Atlantidos" herojės toks vardas buvo. Tai ji ir manydavo, kad Sai Baba jau ją pas save šaukia. Sai Babos apsaugininkams daug darbo būdavo klykiančią ir besispardančią moterį kaskart iš šventovės išnešti. O kitą dieną viskas kartodavosi iš pradžių...

Kitą šeštadienį - asmeninė Petro Dabrišiaus patirtis, ką jaučia žmogus, dėl oro sąlygų kalnuose ilgai negalėdamas išlįsti iš olos. Taip pat - kirgizo Volodios, nusileidusio iš Tian Šanio kalnų bei atvažiavusio į Lietuvą, atradimai. Jis save laiko jau net ne pasaulio, o visatos žmogumi...

Gražina JUODYTĖ