Dvi klaipėdietės menininkės poetė Dalia Bielskytė ir dailininkė Danutė Žalnieriūtė išleido įspūdingą eilėraščių knygą bei dailės albumą "Vėduoklė". Šią savaitę leidinys buvo pristatytas I. Simonaitytės bibliotekoje.
Pristatant knygą Danguolė Vasiliauskaitė skambino arfa,
eiles skaitė aktorė Virginija Kochanskytė. Vakaro vedėjas rašytojas Rimantas Černiauskas sakė, kad tokios viduramžių meilės ir mirties dainių sukurtos vadinamosios rondo poezijos anksčiau būdavo klausomasi hercogų arba karalių rūmuose.
Grafikė Danutė Žalnieriūtė dar 2005 metais pradėjo kurti vėduoklių tema. Po metų surengė parodą. Poetei D. Bielskytei ji pasiūlė sukurti literatūrinę vėduoklę. Šiai temai atskleisti D. Bielskytė pasirinko griežtą trioleto formą (trioletas - aštuonių eilučių eilėraštis, kurio ketvirtoji ir septintoji eilutės kartoja pirmąją, o aštuntoji - antrąją).
Burti likimą
"Vis dėlto jeigu paliktum tik formą ir skambesį - trioletai būtų tik tuščias kiaušinio kevalas. Aš esu fatalistė, absoliučiai viską mistifikuoju. Manau, kad iš trioletų, kaip ir iš vėduoklių rašmenų, galima burti, skaityti likimus", - sakė D. Bielskytė, šią knygą rašiusi, kaip kūdikį nešiojusi, - devynis mėnesius.
"Knygoje matau fantazijos ir disciplinos dermę", - kūrybinę sintezę apibūdino literatūrologas Marijus Šidlauskas. Jo manymu, vėduoklės pieštos su didele meile, o tarp abiejų autorių užsimezgęs prasmingas dialogas. Ir tai gražu mūsų epochoje, kai siautėja nuožmus fiziologinis egocentrizmas.
"Vėduoklė - moteriškumo metafora. Trioletas asocijuojasi su Šv. trejybe, kuri primena amžiną pasaulio tvarką ir kanonus. Trioletai galėjo būti monotoniški ir prarasti žaismingumą (vieną šio žanro nervų), bet yra vidinis skambesys, leitmotyvai, graži klasikinių motyvų ir skaidraus romanso tragika. Žiedo formos vėduoklė turi savitą filosofiją, metaforos įgauna pačias netikėčiausias formas. Grožio egzistencinę vertę suteikia trioleto trumpumas ir grakštumas", - sakė kritikas.
Vėduoklės kalba apie gyvenimą
"Paslaptingoji, įžvalgų sklidina vėduoklė yra perkeltinės kalbos požymis", - sakė menotyrininkė Kristina Jokubavičienė. Aptardama vėduoklės istoriją, pajuokavo, kad šiuolaikinė vėduoklė yra elektrinis ventiliatorius. Senųjų laikų vėduoklės ne tik atliko vėdavimosi funkciją, bet ir išskirdavo moterį iš visuomenės, parodydavo, kad ji yra kilmingoji. Suskliausdamos ar savaip manipuliuodamos ja, damos siųsdavo ženklus kavalieriams.
"Danutės vėduoklė - gerai sukonstruota, bylojanti apie aktualius, kasdieniškus, tačiau nepaprastai kiekvienam svarbius dalykus ir plačiai nušviečianti įvairius jausmus. Jos forma priartėja prie XVII-XVIII amžiaus Europos vėduoklės originalo, bet gilinantis į smulkias detales, jos motyvai primena begalę kitų objektų. Savo vėduoklėmis Danutė kalba apie viską: gamtos ir jausmų stichiją, mėnesieną, romantiką, sentimentalius dalykus ir apskritai - apie gyvenimą. Intuicijos nestokojanti grafikė sukūrė meno kūrinius, įtinkančius ir elitinei, ir plačiajai publikai", - kalbėjo menotyrininkė.
"Eksprimentuoti pradėjau dirbtuvėje radusi linoleumo gabalą, primenantį vėduoklę. Atsitiktinumu to nevadinčiau, nes ir iš siūlų kamuolio gali nunerti bet ką, reikia tik turėti fantazijos ir kantrybės. Norėjosi ko nors gražaus, nes mene ir gyvenime tiek daug destrukcijos", - sakė D. Žalnieriūtė.
Grafikė prisipažino esanti spalvos fanatikė, bet ne visada pavyksta išgauti spalvą, kokios norėtų. Kartais ji unikalią vėduoklę sukuria per tris dienas, o kitą - per pusę metų. Vienoje pirmųjų vėduoklių ryškus Dievo motinos veidas, iš senų estampų pieštukais išplėštas ekslibrisas. Teko paplušėti, ir šioje vėduoklėje tilpo iškiliosios spaudos technika ir koliažas, ofortas, plėšymai bei paspalvinimai. Menininkė sakė, kad kurti vėduokles jai atsibodo, tačiau dar turi sukaupusi daugybę medžiagos ir idėjų.
Mane liūdina, mielas, mane tiesiog žvėriškai liūdina
Tavo tylinčios akys anapus žvarbios mėnesienos
Daužos kumščiais krūtinėj širdis, netikėtai išbudinta
Mane liūdina, mielas, mane tiesiog žvėriškai liūdina
Tavo "myliu" - sunkus kaip akmuo, mano verksmo nugludintas
Pakaklėj. O pro šalį lyg svetimos kiūtina dienos
Mane liūdina, mielas, mane tiesiog žvėriškai liūdina
Tavo tylinčios akys anapus žvarbios mėnesienos.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą