"Kai atsistoju prie tuščios drobės, mano siela yra tuščias lapas. Pradedu tapyti, ir nieko daugiau nereikia", - sakė vilnietis tapytojas Artūras Kavaliauskas. Jo darbų paroda "Odė moterystei" šiuo metu eksponuojama uostamiestyje, Klaipėdos galerijos filiale "Herkaus galerijoje".
Girdėjau, esate gerai pažįstamas klaipėdiečiams?
Iš tiesų nemažai klaipėdiečių kolekcionuoja mano darbus. Lietuva maža, netrunka mane susirasti.
Ar esate madingas dailininkas? Nepriimkite už įžeidimą, publikos skonis tampa vis rafinuotesnis.
Ne, aš nesu madingas, nes nesu komercinis. Tai labai gerai, kad yra turinčių rafinuotą skonį; jie atras mane. Esu daugiau dvasinių vertybių ieškotojas ir, nepabijosiu šio žodžio - skleidėjas.
Kiekvienas dailininkas turi vertybių.
Jeigu nudvėsusią žuvytę ar negyvą žmogų įmesi į baseiną ir sakysi, kad tai vertybė, tuomet visi dvasingieji gali tepti tapetus ant drobės. Aš tapau XXI amžiaus ikonas, ir kai žmonės pasižiūri į mano darbą, kartais pradeda verkti, jiems pakerta kojas.
Jūsų tikslas - sugraudinti?
Gink Dieve, mano tikslas yra artimas sielos ryšys su žmogumi. Kai suprantame vienas kitą, tada viskas šaunu. Noriu, kad žmonės mažiau žudytųsi.
Turite galvoje destruktyvią kai kurių jaunųjų menininkų kūrybą?
Iš tiesų jauni destruktyvūs kūrėjai žavisi mirties kultūra. Ji atėjusi iš Meksikos, turi gilias tradicijas ir nėra neigimo menas. Manau, reikia visų pirma būti Rembrandtu, o paskui kopijuoti. Arba būti Polocku ir paskui šaipytis iš jo.
Šiuolaikiniai menininkai daro mirusį meną - tai yra kopijuoja mirusio meno meną. Man asmeniškai tai nesuprantama. Turi pirma tapti kuo nors, gal dievu, o paskui gali tai numarinti. Kol to nepadarei, gali žudytis, darkytis, bet tai nieko nekeičia, netampa menu.
Koks buvo jūsų tapsmas ir virsmai?
Visada yra nuotykių, nuopuolių ir pakilimų. Visada, kai tik pasikeliu, tarsi kažkas man duoda per galvą. Jeigu galvoji, kad esi didis - pažiūrėk į Vermejerio darbus.
Betgi menininkai labai įžeidūs. Tik pasakyk, kad vienas jo paveikslas blogesnis už kitą. Profesiniai įgūdžiai kartais virsta klišėmis.
Tu gali pusę, dvejus metus tiražuoti, bet paskui gali pradėti gerti. Prasideda ligos ir baigiasi viskas. Dailininkas yra ieškantis visą gyvenimą ir, rodos, viskas logiška, viskas parašyta ir sudėliota gyvenimo knygoj.
Jeigu ištinka krizės, už nugaros atsiranda angelas sargas: aš sudarau sutartį su užsieniečiais ir dirbu jiems. Nežinau, kaip jie reflektuoja meną, bet atrodo, labai komerciškai žiūri: pasakai paveikslo kainą, o jie: "Tai gerai, aš imu visus." Turiu tokių pirkėjų Lenkijoje ir Izraelyje.
Jūsų kolegos sakė, kad portretas - sunkiausias žanras.
Man - lengviausias. Sunkiausia nepadaryti gero portreto, tai yra nupaišyti konkretų asmenį. Vis bandau sukurti XXI a. moters simbolį, ir vis man išeina panaši į mano žmoną.
Man labai patinka paveikslai, kuriuose karvės snukyje atsispindi motiniška meilė ir moteriškumo paslaptis. Arba virbalais mezgančios moterys, panašios į prakilnias simfoninio orkestro muzikantes.
Aš noriu matyti jas tokias namuose - mylinčias ir mylimas. Kai moterys užsiima politika - meilės nėra. Pamenate karalienių meilės istorijas? Jos vykdė savo gyvenimo misiją, ne meilės.
Iš kur ateina siužetai? Kaip ant moters galvos atsiduria aureolė arba ištisas miestas?
Iš pasąmonės. Eini, pamatai detalę; po gabaliuką susideda mozaika, o kaip - nežinau pats. Iš pastebėjimų gimsta gyvenimo spektaklio scena. Pirmiausia mums, vyrams, reikia atrasti, kas yra moteris. Mes, vyrai, galime kautis ir skristi į kosmosą, bet grįšim pas Ją. Ir kai mums labai skauda, mes ištariam: "Mama..."
Moteris - kaip visata, ant jos galvos sutelpa visas pasaulis; tai mano vizija. Gal dėl to, kad turėjau gyvenimo pamoką: mama mirė, kai buvau trylikos, ir mane išauklėjo svetima moteris. Ir turbūt taip tapyti motyvavo gyvenimo skola.
Ar jūsų gyvenimo moteris tapati moteriai iš drobės?
Niekad negalvoju apie tai. Man gyvenimas pats pasiūlė temą: žmona pasiaukojamai slaugo sergančią mamą, dirba aplinkosaugininke. Ji - toks stiprybės pavyzdys, kad paveikslas tik blyški kopija, kas ji yra iš tiesų.
Papasakosite sostinės bohemiško gyvenimo epizodų?
Nesu nei bohemos, nei kitos grupės narys. Grupėje žmogus negali nieko padaryt. Mano bičiuliai - Binkis, Palemonas, nes nepuola šnekėt apie pinigus. Ir žmona.
Riba, kurią dildote tarp "noriu" ir "galiu", kurdamas naują ciklą?
>Noriu pavaizduoti šio pasaulio beprasmybę. Viskas aukštyn kojom. Atsiprašau, yra kaip tas Petkevičius sakė: "kas kiek apžioja ir apžergia", ir vyksta siaubingi dalykai. Mes visi jau esame užsienio bankų, telekomų tarnai, o tarnai būti laisvi negali.
Jūs laisvę pasiekiate per kūrybą ir meilę. Bet ar jums negresia "parsiduoti"?
Ne, negresia - imunitetas išsivystė. Tada, kai lenkai mane labai pirko, vaikščiojau pasipūtęs - kas čia aš. Viskas praeina, prieš nelytėtą drobę užsiveria tuštybės mugė...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą