"Būti žmogumi - reiškia formuoti savo gyvenimą taip, kaip kad iš žemės žiedžiami puodai. To puodo forma turi lietis iš sielos, kaip gyvenimo prasmė - iš būties prasmės", - sakė Klaipėdoje gyvenanti vokietė menininkė Helga Bing.
Šiandien Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje atidaroma Vokietijos menininkės,
dabar gyvenančios Klaipėdoje, Helgos Bing molio lipdinių, mažų formų plastikos bei tapybos darbų paroda ir pristatyta Klaipėdos universiteto dėstytojos docentės Vladislavos Kaknavičiūtės knyga lietuvių ir vokiečių kalbomis "Helga Bing ir jos kūryba".
Abi moteris suvedė kultūriniai mainai tarp Vokietijos ir Lietuvos. Pirmą kartą Helga Bing atvyko į Lietuvą 1996 metais ir viešnagės metu gyveno docentės namuose. Jau antri metai Helga gyvena Klaipėdoje ir lanko Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro keramikos studiją, vadovaujamą Vidos Daukšienės. Šioje studijoje įvyko Helgos atgimimas, ji atsikratė baimės ir nepasitikėjimo savimi, o keramikos darbai įgavo ryškų džiaugsmo atspalvį, išsiplėtė spalvinė gama ir temų laukas.
Žiupsnis biografijos
Helga Bing gimė 1932 m. Šiaurės Vokietijoje, Wilhelmshaveno uostamiestyje, jūreivio Walterio Bing, tarnavusio kariniame laivyne, ir Marios Harms šeimoje.
Helga - karo vaikas, tad jos tėvai niekada negalvojo apie meninį vaiko lavinimą. Baigusi Cuxhaveno gimnaziją, Helga Bing studijavo pedagogiką ir filosofiją Hamburgo universitete. Sulaukusi brandaus amžiaus, moteris mokė savo mokinius įvairių meno technikų: stiklo marginimo, keramikos, grafikos, viską išbandė pati, tačiau nemanė esanti meniškos sielos.
Pirmas susidūrimas su menu ir kūryba įvyko klinikose, kur Helga gydėsi nuo depresijos. Ten meno terapija buvo ir gydymas, ir atgaiva sielai. Helga savo kūrybinę veiklą pradėjo nuo archainės virvelinės keramikos, technika tobulėjo, tačiau žiedimo rato ji nepamėgo. Jos nulipdytos puodynės - sunkios, storasienės, senoviškos ir tikros.
Tačiau kiekgi galima lipdyti puodynes, kai galvoje knibžda daugybė sumanymų, prieš akis lyg senas filmas plaukia matyti vaizdai, trumpučiai epizodai, kuriuos reikėjo įamžinti. Taip Helga atrado skulptūrą. Menininkė tryško džiaugsmu it fontanas, dirbo nejausdama, kaip dieną keičia vakaras, nematydama, kas vyksta aplinkui.
Pirmosios skulptūros buvo beveidės, dėmesį koncentravo į judesį, plastiką. Veidai skulptūroje atsirado po meno studijų Liubeke. Vėliau Helga ėmėsi kurti didžiulius bareljefus. Vienas bareljefas, vaizduojantis senąją Klaipėdą - Memelį, buvo eksponuotas P. Domšaičio galerijoje.
Be molio lipdymo, Helga rašo aforizmus. Jie menininkei - tarsi minčių ir emocijų karoliukai, kurie kaupiasi širdyje ir neišnyksta. Helga neskuba visų malonumų išragauti iš karto. Anot jos, geriau jau kasdien po truputį Kalėdų, nei tik kartą per metus. Vulkaniškas Helgos džiaugsmas gyvenimu prasiveržia su ja kalbantis.
Gyvybės vanduo iš gamtos ryklės
Kas suformavo jus kaip menininkę: tik prigimtis ar ir karo metais patirtas siaubas, išgyvenimai, sunkumai?
Tai duota prigimties. Vėlai pastebėjau savyje meninį pradą, tai veržėsi iš vidaus ilgus metus, spontaniškai ir dramatiškai. Kūryba yra mano reakcija į pasaulinius kataklizmus - atsiskleidimas per manyje užkoduotą talentą, patirtį. Tai tarsi jausmų išvarža. Aš nevengiu savo darbuose išreikšti politines, karo, bado, holokausto ir ekologines problemas, kalbėti apie Kristaus ir žmogišką kančią.
Aš gimiau ir augau mieste prie jūros, jūreivių šeimoje. Mums teko daug išgyventi: karo padarinius, infliaciją, sunkumus, tad mama norėjo, kad jos vaikai užaugę būtų tarnautojai ir iš gyvenimo gautų daugiau, negu ji. Mano senelis buvo girininkas ir ūkininkas, drožė medžio raižinius; jis supažindino mane su gamta ir žvėrimis. Mane daug kas gyvenime slegia, bet nuėjusi prie jūros pajaučiu erdvę visais plaučiais ir dvasia... Grįžtu dainuodama. Iš gamtos ryklės plūsta gyvybės vanduo.
Apie kokią profesiją svajojote nuo vaikystės?
Turėjau dvi svajones: fotografuoti gamtą, paukščius, žvėris ir būti tiltų statytoja. Dabar statau tiltą tarp Wilhelmshaveno ir Klaipėdos... Dirbau matematikos, religijos, dailės, kūno kultūros mokytoja pradinėje ir suaugusiųjų švietimo mokyklose. Vadovavau mėgėjų teatrui, su vaikais net turėjome cirką, lipdėme skulptūrėles. Darbas su vaikais man suteikė daug galimybių atsiverti ir atverti kitus: kūrėme pasakas, maldas, epigramas ir eiles.
Gal įvyko koks sukrėtimas, kad beatodairiškai įnikote lipdyti skulptūras?
Lipdymas nuneša į kitas erdves, absoliutų užsimiršimą. Kai pamatau benamį, aš jį jaučiu, kas jame kirba. Mėgstu sėdėti prie lango, stebėti lapkritį skubančias merginas po skėčiais; numanau, ką jos jaučia. Daugelis žmonių man priekaištauja, kad skulptūrose per daug kančios: girtuoklėlio, vienišiaus, melancholikės. Vaizduoju, kaip žydintis, vaisius sunokinęs gyvenimas sudžiūvusiais lapais krinta į nebūtį. Bet aš nelabai klausausi, ką man sako žmonės.
Pagrindinės skulptūrų temos: žmonės ir gyvūnai, dar - Dievas. Leidžiuosi su jaunimu į piligrimines keliones, nakvoju palapinėje ir valgau košę, grįžusi lipdau maldininkų veidus, povyzas. Kai išgyvenu depresiją, viskas miršta manyje, o kai lipdau, depresija susitraukia į adatos smaigalį.
Tai jūs esate truputį lietuvė, nes mes dažniausiai kuriame iš kančios.
Aš manau, kad žmonės visame pasaulyje perplaukia kančių jūras. Ir man nesvetimi kokio afrikiečio ar žydo išgyvenimai. Neseniai mano mokyklos draugė norėjo sudaužyti vieną niūrią vyro skulptūrą, bet aš mačiau jos vyrą, sukaustytą ir įkalintą ligos. Save skulptūroje esu vaizdavusi ir klūpančią raudotoją, ir šokančią iš džiaugsmo.
Kaip manote, kas jūs būtumėte be meno?
Normalus žmogus. Mano terapeutas nesupranta, ar aš sveika, ar ligonė, kai darau šiuos darbus. Ta kūryba per mane eina kaip stipri šviesos srovė. Jeigu neturėčiau spalvų, neturėčiau nieko, jausčiausi tuščia; jos priverčia pajusti, kad gyvenu.
Muzikė Vladislava KAKNAVIČIŪTĖ, knygos "Helga Bing ir jos kūryba" autorė
Kai susipažinau su Helga, kartą ji pasakė, kad nori numirti. Pasakiau, kad rašysiu apie ją knygą ir sudėsiu jos darbus. Aš rinkau jos darbus, rodžiau žmonėms, ir jie stebėjosi, kokie saviti ir liaudiški tie darbai. Jos palėpėje Vokietijoje atrasdavau tokių lobių... Drąsiai ėmiausi rašyti knygą, norėdama žmonėms parodyti, kas paslėpta, pasidalinti tuo, kas mane stebina. Ir aš manau, kad tokie žmonės kaip Helga verti net gilesnių tyrinėjimų, o aš tam padariau pradžią.
Helgos Bing aforizmai
Vienas išminčius - geriau nei šimtas kvailių. Ir vis dėlto šimtas kvailių gali būti geresni nei vienas išminčius.
Gerai, kai žmogus daro, kas jam paskirta. Negerai, kai ima klausti, kodėl. Reikia viena koja būti pas Dievą, kita - pas žmones.
Žmogus, kuris atsiveria vyksmui "to nenorėdamas", nešioja savyje dalelę dangaus.
Dievas parengia žmogų, bet šis turi būti kantrus. Nekantrumas išvaro žmogų patį iš savęs.
Kai kurios kekšės myli karščiau už kai kurias žmonas.
Šiame triukšmingame pasaulyje turi būti žmonių lyg salų, kuriose gali išsigelbėti kiti.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą