Kitos Europos šalys jau prieš šimtą ar daugiau metų yra išleidusios leidinius apie savo šalies kaimų istorinę raidą, jų pokyčius, plėtrą, gyventojų verslus ir gyvenimo būdo ypatybes. "Lietuvos kaimų istorinės raidos" leidinių serijoje dar šiais metais turėtų pasirodyti Martyno Purvino knyga "Mažosios Lietyvos kaimų istorinė raida", kurioje pirmą kartą bus išsamiai apibūdinta keliasdešimt žvejų kaimų Kuršių marių pakrantėse. Jei pavyktų išspausdinti dar kelis tokius tomus, tai, pasak autoriaus, jo gyvenimas nebūtų tuščiai nugyventas. Leidžiamoje knygoje atrasite ir asmeniškų sentimentalių "nukrypimų", nes M. Purvino protėviai gyveno Juodkrantėje, Nidoje, prie Klaipėdos. Jaunystėje jam teko senoviška žvejų valtimi - kurėnu arba kuršvalte per ekspediciją apiplaukti visas Kuršių marias. O kolegos tyrinėtojai Martyną ir Mariją Purvinus neretai pavadina "paskutiniaisiais mohikanais", tiriančiais didingus praeities reliktus.
ISTORIKAS. "Marios visais laikais buvo laikomos aukso kasyklomis", - sakė Mažosios Lietuvos paveldo tyrinėtojas Martynas Purvinas. Irmanto SIDAREVIČIAUS nuotr.
Judanti marių pakrantė
"Tuos senuosius Lietuvos kaimus ir Mažosios Lietuvos paveldą tyrinėju nuo 1972-ųjų, jau daugiau kaip 40 metų, per tą laiką susikaupė gausybė medžiagos iš Vokietijos archyvų ir vadinamųjų natūrinių tyrinėjimų - vaikštant, apžiūrinėjant, analizuojant kaimus. Asmeniniuose archyvuose - tūkstančiai dokumentų ir fotografijų", - sakė Martynas Purvinas.
Pasak jo, vis dėlto labai skyrėsi Šiaurės Lietuvos ir Suvalkijos, Vilniaus krašto kaimai, ir nebuvo rimtesnio jų aprašymo iki 2011 m. išleistos monografijos "Rytų Lietuvos kaimai", o Mažoji Lietuva esą taip pat nebuvo tokia jau maža - nuo Kuršių marių pakrantės iki Karaliaučiaus apygardos Labguvos apskrities. Tai buvęs nevienalytis ruožas: marių pakrantė buvo sausesnė - nuo Klaipėdos iki Ventės, pro Rusnę tolyn iki Labguvos, kur krantas kilo, tęsėsi žema, pelkėta Nemuno delta.
"Nuo seniausių laikų žmonėms rūpėjo marios. Jie pastebėjo, kad užutekyje, kuris vėliau virto tokiu kaip ir ežeru, žuvies būta gausu, iš jos buvo galima prasimaitinti, tad žmonės bandė įsitaisyti tose marių pakrantėse. Archeologiniai radiniai Kuršių nerijoje rodo, kad ten žmonių gyventa nuo akmens amžiaus, tik per amžius labai keitėsi Kuršių marių pakrantė. Nemuno deltoje susinešė daug sąnašų, kitur krantą graužė srovės. Prie Klaipėdos krantas buvo aukštesnis ir stabilesnis, o didelė marių kranto dalis, užnešama dumblo, iki šių dienų yra kintanti. Galima tik spėlioti, žuvies gaudytojai neilgai galėjo čia išgyventi, pasistatydavo lūšneles, ir vėl potvynis, audros juos išvydavo. Niekas šioje pakrantėje negalėjo stovėti nejudėdamas 100 metų, kaip Švedijoje, kurios pakrantėje iš jūros kyla tvirčiausios uolos, ant kurių galėjai statyti amžius išsilaikančias pilis", - ironizavo M. Purvinas.
RUSNĖ. Net smarkūs potvyniai pamario žvejų neišgujo iš gimtinės. Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.
Marių auksas
Deja, Lietuvoje rašto epocha buvo vėlyva, tai iki XII a. nelabai kas žinoma iš keliautojų aprašymų, pirmieji išsamesni raštai atsirado tik Kryžiuočių ir kalavijuočių ordino įsigalėjimo laikais. Tačiau ir tuomet buvo rašoma apie valdovus ir karus, o ne konkrečiai aprašinėjamos paprastų žmonių vietovės, jų verslai, kaip rengiasi, gyvena, ką valgo.
"Kaimas tuomet buvo neįdomus, visiems rūpėjo miestai, pilys aukštos, valdovai. Yra gražus kaimo palyginimas su ištrypiama pieva. Tik XIX-XX a. susidomėta ir paprastų žmonių gyvenimais. Kryžiuočių ordino raštininkai pamini žvejų laimikius, bet nelabai žinome senuosius kaimų, kuriuose gyventa prieš tūkstančius metų, vardus", - sakė M. Purvinas.
Kai buvo įkurta Klaipėdos pilis, užkariautojai stengėsi aplinkui turėti pavaldžių žmonių, kurie juos maitintų. Įstatymai neleido, kad žvejotų bet kas, buvo skirstomi pakrančių ruožai, XIV- XV a. atsirado griežtos žvejybos teisės. Nepaklususius kardavo. Marių pakrantėse kūrėsi profesionalūs žvejai, apkrauti prievolėmis. Rasti dokumentai, kuriuose žvejybos prievaizdai skundėsi, jog į Klaipėdos pilį žvejai atveža prastesnę žuvį nei tą, kurią pasilieka sau, kokį ungurį.
"Kronikininkas Petras Dusburgietis aprašė karo laivus, o ne žvejų laivelius, kurių liekanų, tikiuosi, dar bus atkasta pamario durpynuose. Vėlesniais laikais pradėjo plaukioti vietoje kylio šliūžėmis reguliuojamomis plokščiadugnėmis kuršvaltėmis, nes marios seklios, panašios buvo ir Nyderlanduose. Tai buvo tuometis laivų statybos šedevras su burėmis, galintis plaukioti šimtą metų. Prieš II pasaulinį karą, kai važinėjo automobiliai, skraidė lėktuvai, šimtais plūduriuojančios kuršvaltės buvo kaip iš balanų gadynės", - sakė M. Purvinas.
Beje, kuršvaltėms buvo privalu turėti vėtrunges, ant kurių buvo pažymėti vietovės, miestelio ženklai, kad iš tolo matytųsi, ar teisėtai žvejoja nurodytame marių plote. Buvo teigiama, kad Kuršių marios - žuvingiausias plotas Vokietijos imperijoje.
Pamariečių "valstybė"
Kaimų gyvenimo lygis priklausė nuo valdomo žemės sklypo dydžio ir derlingumo. Prie marių žvejai stengdavosi susirasti aukštesnę, sunkiau potvynio pasiekiamą vietelę, vėliau statyti apsauginiai pylimai. Kaimų išdėstymas taikėsi prie vietovės. Tarkime, pelkininkai įsikurdavo pelkių pakraščiuose, pardavinėdavo durpes, statėsi nedidelius pastatus ant lengvų stulpinių pamatų.
"Toks Gilijos kaimas buvusiame Karaliaučiaus krašte turėjo savo "senamiestį", kur mediniai namai galais į upę buvo spraudžiami vienas prie kito per 1-2 metrų tarpą. Stogai buvo nendriniai iki XX a. pr., juos pakeitė raudonų čerpių stogai. Nemuno deltoje augo vien krūmynai, alksnynai, potvynių pavasarį išplauti medžiai nuplaukdavo iki Kuršių marių ir tiko statyboms. Buvo savotiškas verslas rankioti ir prekiauti tais grimzduoliais. Po Žalgirio mūšio iš Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės, Nemuno baseino prasidėjo vandens kelias, buvo plukdomi rąstų sieliai, prasidėjo ir masinis medžių kirtimas, prekyba mediena, iš jos buvo pastatyti Vilniuje valdovų rūmai", - sakė istorikas.
Kai kurie žvejai būdavo turtingesni už žemdirbius, gyvendavo jau ne kaip laukiniai, galėjo nusipirkti geresnių rąstų, lentų išsipjauti, ir meistrų pasisamdyti. Žiemą moterys su vyrais mezgė ir lopė tinklus. Linus auginti nebuvo kur, moterys neaudė, tik mezgė pirštines, kojines iš pirktų lininių, kanapinių siūlų, bet vyrai, turėję grynų pinigų, joms nupirkdavo austinių drabužių, skrybėlių, laikrodžių, baldų ir kitų prabangos dalykų, atgabentų iš svečių šalių, o ir fabrikinį tinklą iš Hamburgo. Garbingo amžiaus sulaukę žvejai savo namų rūsiuose turėdavo tvenkinius, kur paleisdavo gyvą žuvį, kurią bet kada galėdavo išgriebti.
Istorikui iš lakoniškų įrašų metrikų dokumentuose susidarė nuomonė, jog pamario kaimuose susiklostė savotiški luomai, šiek tiek uždari. Tuokdavosi žmonės su savo arba gretimo kaimo gyventojais, tai buvo tarsi atskira pamario valstybė. Tik kartais žvejai migruodavo į Didžiąją Lietuvą, ir ten net padarydavo karjerą. O šiaip pamaryje vieni buvo sodybų, valčių savininkai, kiti - beturčiai samdiniai, žemių arti jie nemokėjo, tad kilnojosi palei marias. Į sausumą, be to, nevedė joks kelias, kitur, į Karaliaučių, Labguvą, Klaipėdą galėjai tik nuplaukti, taip pat ir irklinėmis valtimis nusiirti į apylinkių turgus. Gilijos kaime, kuriame vienu metu gyveno tūkstantis žmonių, tebuvo du arkliai. Kalvių reikėjo laivams geležimis sutvirtinti. Kita vertus, žvejai buvo laisvesni, "nepririšti' prie gyvulėlių.
"Plaukdavo žvejoti vos ne iki marių atšalimo, atšiaurūs vėjai pražudydavo vyrus. Jie nesimokė plaukti, nes per audrą nebuvo vilties išsikapstyti iš ledinio vandens. Moterys ištekėdavo už velionio vyro brolio, vėl tapusios našlėmis, tuokdavosi ir po 3-4 kartus. Dar siautėjo užkrečiamų ligų epidemijos, nes šulinių nebuvo arba - negilūs, vandenį sėmė iš upės.
Krašto administracija, kunigai burnodavo, kad anie turėjo daug senųjų tikėjimų prietarų. Pagoniškų stabų figūrėles, kokį Vėjopūtį, XVI a. žvejai pritvirtindavo prie laivo stiebo. Jie ant švento ąžuolo, kaip ant kokio troškimų medžio, rišdavo spalvotus skudurėlius. Fanatiškas kunigas pasamdė žmones, kurie iškirto tuos ąžuolus, kad ten nebūtų atliekami pagoniški ritualai", - pasakojo M. Purvinas, paminėjęs, jog po to kilo riaušės, kurias malšino kariuomenė, buvo sudeginta viena klebonija", - sakė pokalbininkas.
Kas liko nenušluota
Architektūros ir urbanistikos paveldo tyrėja Marija Purvinienė, su savo vyru pirmą kartą Lietuvoje, 2010 m. išleidusi monografiją "Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai", aprašė ne vieną tūkstantį tam kraštui būdingų objektų.
Tyrėja paminėjo, jog 80 procentų, dabar jau gal ir daugiau, Klaipėdos krašto kapinių bei jų įrangos yra sunaikinta. Kapai po 5 kartus iškasinėti, kai kur šabakštynuose mėtosi sutrūniję karstai su palaikų kaulais. Ji apgailestavo, kad nėra sukurta valstybinė programa Mažosios Lietuvos kultūros paveldo likučių išsaugojimui, esą trūksta politinės valios.
"Mes tiriame tik tai, kas žemės paviršiuje: kiekvieną nuolaužą, radinį matuojame, darome aprašėlius ir piešinius, kad antkapius būtų galima atkurti dirbtuvėse, ir tai pasitarnautų ne tik mokslui, bet ir praktiniam tikslui - parodyti dabarties žmogui, kokia anuomet buvo to krašto visuomenės "nomenklatūra", jos mentalitetas su daugybe baltiškų apraiškų ir protestantiška kultūra", - sakė M. Purvinienė.
Pasak jos, katalikų bažnyčiose mišios buvo laikomos lenkų ir lotynų kalba, o protestantiškose Bibliją skaitė ir tikėjimo žodį skleidė lietuviškai, tai paveikė ir mentalitetą. Santūresnės, ne tokios puošnios sakralinės architektūros objektuose ir įrangoje šalininkai protestantai, statydami antkapius, daugiau dėmesio skyrė ne vaizdui, o biblijos citatoms, kartais ir sentimentaliems palinkėjimams.
Mažosios Lietuvos senųjų kapinių ir paminklų savitumus nulėmė tradicinės gyvensenos ypatybės, geografinė padėtis, gamtinės sąlygos.
Krikštai ir tablyčios
"Jeigu kalbėsime apie Rusnės kapines, aišku, jos skyrėsi nuo Kuršių nerijos, nes ten vyravo kopininkų, o čia - pievininkų, pelkininkų, laivininkų kultūros. Rusnėje būdavo supilama kalvelė arba platforma, laidojimo vietos buvo numatytos šimtui metų į priekį, ir tai buvo didelis parapijos seniūnų, bendruomenės darbas. Taip projektuota pagal oficialias nuostatas iki XIX a., kol Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, o po 1944 metų kapinės buvo visiškai nuniokotios, išgrobstytos, jų liko mažiau kaip 20 procentų. Rusnės ir Nemuno deltos kapinėse likę medinių kryžių ir daugiausiai archaiškumo išsaugojusių krikštų, dar vadintų lavonlentėmis, su skardelėmis ant šonų, - su augaliniais, dangaus kūnų, laivų, baltų kultūros reliktų motyvais", - sakė M. Purvinienė.
Tyrinėti ir metaliniai kaltiniai bei metaliniai lietiniai kryžiai, akmeniniai, betoniniai paminklai, kurių juodojo stiklo, fajanso, porceliano plokščių su įrašais likę tik likučiai. Randamos tik šukelės, iš jų bandoma hipotetiškai atkurti labai savitas metalines įrašų plokštes, vadinamas tablyčiomis su kojelėmis: jos buvo ant antkapio arba prie aptvaro. Tablyčiomis žymėjo ir visos šeimos kapą, ir pavienių žmonių, jose buvo nurodomos mergautinės pavardės ir kartais profesijos. Ypač miško kapinaitėse buvo pabrėžiama hierarchija. Gimtinėje buvo laidojami ir I-II pasaulinių karų kariai, pažymint, kur kovoję, net pulkas užrašomas, kai kur jiems iškilo atskiri memorialai prie kapinių, radosi atminimo lentos bažnyčiose.
"Kadangi Rusnės gyvenojai buvo turtingesni, čia daugiau buvo metalinių lietinių kryžių, kaip Gumbinėje, Tilžėje, Klaipėdoje. Rusnėje išliko kaltinių kalvio Naujoko gaminių ženklai. Lietinių paminklų ženklai buvo pagaminti laikantis tam tikrų standartų, tačiau jie buvo irgi meniški, liejinių formos atliktos be amatininkiško primityvumo, todėl tai yra vertingas kultūros reliktas. Miestuose antkapiniai paminklai, tvoros, stulpai labiau modernizuoti, nei Rusnėje, išlikę nuo 18-19 amžių, o XX a. pradžioje iki II pasaulinio karo ir po jo - viskas vėl pasikeitę. turim kitų epochų tradicijas, kuriose atsispindi kartais itin ciniškas iš Didžiosios Lietuvos atsikėlusių žmonių požiūris, kai kapai buvo užlaidojami. Mes su vyru darėme eskizus prie likučių, kad matytųsi paminklų forma, proporcijos, galvodami šį vaizdingą dalyką palikti būsimiems skulptoriams.
Galvojant apie ateitį daugelis sakralinių reliktų fragmentų vietą rado Šilutės muziejuje, atgimimo laikais Bitėnuose, Rambyne buvo pradėtas kurti nedidelis panteonas. Ketinama atkurti kenotafus - simbolinius kapus ne tik negrįžusiems jūreiviams, žvejams, bet ir krašto kultūrai nusipelniusiems šviesuoliams, kurie kažkur kitur žuvo. Kaip antai Pamariuose nacių sušaudytai pamariečių Jagomastų šeimai, kurios nariai rašė ir leido lietuviškus vadovėlius", - sakė M. Purvinienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą