Atika
Atika scenoje išbuvo vos ne dvidešimt metų. Sukaupusi didžiulį bagažą dainų, patirties, pažinčių, užsitikrino savo statusą. Ir jei kas iš pažįstamų pasigiria, jog teko groti Atikoje, tai publika ploja atsistojus, aplodismentai. Prestižas. Ironiška, tačiau pats Darius tai išgirdęs kuklinasi: „rimtai?“ – klausia.
Atikos gyvavimas pažymėtas daugybe pokyčių. Stilistika nuolat vystėsi ir kito, tačiau nuo idie-roko ir dainuojamosios poezijos žanrų nenutolo. Muzikantai grupėje ateidavo ir išeidavo. Bet Darius buvo. Net ir tada, kai paskelbė, jog grupė išsisėmė ir nebėra prasmės kelti to, kas jau nebekvėpuoja, Darius išsilaikė, ir buvo: grojo ir kūrė. Kūrėjo dvasia nerimstanti.
Gaila, tačiau Atika jau galutinai atsisveikino su scena, nors kaip ir visi joje pabuvę vis sugrįžta bisui, visgi abejotina, ar sulauksime ateityje kažko naujo. Sustojo. Tačiau ne Darius. Štai, savo rankose laikau mini - albumą prikaupusį jau pasibaigusios vasaros kvapo, tų ilgų vakarų, tų rūko pilnų naktų dvelksmo, pasiutimo ir nerimastingo švelnumo. Muzikos pasaulyje nieko naujo ir nuostabaus, jog nutilus grupei išvystame kažkurį solistą ar instrumentalistą solo vaidmeny. Ir visi besiklausantys Atikos bei sekantys šios grupės veiklą net neturėjo abejonių, kad Darius kurs dar ilgai. Jis eina toliau ir tarsi tikras kūrėjas ieško savęs. Ieško giliai. Tačiau, kad ir kiek giliai jis nertų, nuo Atikos neatsiplėši. Neatsiplėši nuo to, ką pats sukūrei, išgimdei. Pats Darius Žvirblis pripažįsta, kad visgi šis albumas pilnas „atikiško“ skambesio, tarsi taip bandydamas pateisinti savo nerezultatyvias naujos stilistikos paieškas. Tačiau, ar tikrai tos paieškos bevaisės? Gal viskas buvo aišku jau prieš daug metų? Atika Dariaus kūryboje?Ar visgi Darius visad ir buvo Atika? Taip, taip, kaip solistui norisi nerti į naujus vandenis, turtinti savo kūrybą, nes atrodo, kad tai, kas buvo ir įvyko jau yra išbraidyta, tačiau galbūt ten tikroji kūrėjo stiprybė ir glūdi?
Darius Žvirblis
“Nepatinka man jis” – kartojau, kai draugai klausėsi Atikos dainų sėdėdami mokyklos koridoriuje ant palangių ir ilgesingai stebėdami apsiniaukusį dangų. O aš neklausiau: ”iš principo”- sakiau. Nepatiko man tas aikštingas hipsteris. Ir ko gi jis čia plėšosi mėtydamas nesuprantamas sąvokas ir mintis apie barsukus ir “sargius”. Ir tada pasirodė “Narcizų dainos”, o vėliau “Himnai ir vėliavos” susiklausė visiškai kitaip. Kažkas kito. Galbūt manyje, galbūt Atikoje.
Tuo metu Atika savo sudėtimi susiformavo naujai. Tačiau čia labiausiai galima įžvelgti pokytį Dariaus kūryboje, muzikiniame pojūtyje, kuris buvo piktesnis, skambesnis, kokybiškesnis, žaismingesnis, maištingesnis. Žinoma, čia prisidėjo ir būgnininkas Audrius Šalnis bei bosistas Artur Mamin, tačiau buvo justi, jog kažkas išprovokavo griežtesnę ir labiau pasitikinčią Dariaus poziciją.
Natūralu, kad per tiek metų besikeičiantys muzikantai pildė Dariaus vidines muzikines lentynas naujom spalvom ir patirtim, tai turėjo betarpiškai paliesti autoriaus kūrybą. Nor nuoširdžiame laiške skirtame klausytojams Darius teigia, kad albume “Pudelis už borto” visos dainos “outsider’ės”, tos, kurias Darius nustūmė nuo albumų formato praeityje, tačiau išklausius viso albumo atrodo viskas be galo teisinga ir kryptinga, tarsi taip ir turėjo būti. Visos šešios dainos susideda į gražų vasarišką paveikslą.
Pudelis
Pudelis piktas. Piktas ir irzlus. Juk jis už borto. “Atšok”, “nustok”, “nes ten, kur širdis, ne savartynas randasi” (“Raiteli be galvos”). Antausis kreivam feminizmui, tokiam nutolusiam nuo tikros draugystės tarp vyro ir moters, šiepdamas dantis Pudelis, tarsi pajacas, su ašarom akyse pajuokia geležinės moters idealą. Ir visgi Pudelis rodo didelę savo širdį: “apvogusi, įgėlusi, įkandusi – kvėpuok, giliai kvėpuok”. Pudelis atviras. Jam ilgu. Jis ilgisi savo nematytų vaikų, tarsi praleistų gyvenime galimybių, jų pirmų akimirkų (“Neišvengiamai gražu”). Jis ilgisi tikros meilės, kur supratimas ir pagarba ima viršų (“Mūsų atplauks valtys”).
Gilus ilgesys. Ilgesys viskam: meilei, praeičiai, žmogiškumui, tikrumui, nuoširdumui. Be galo poetiška Dariaus kūryba šiame albume dar labiau atsiskleidžia per švelnius klavišo paspaudimus, per dvigubą ir tokį ilgesingą vokalą, per kantri muzikos charakterį, per švelnius elektronikos garsus, tai tik dar labiau pabrėžia nostalgiją tokiai idiliškai ir taip ilgai ieškotai tikrovei. O Dariaus vokalas visai nepažįstamas Atikai. Taip, tai tas pats Darius, tačiau tikrieji Atikos fanai turėtu pajusti, kad visgi jau kitoks: ramesnis, kantresnis, švelnesnis, lygesnis, stabilesnis, aiškesnis…
Ir klausiau, ir skaičiau, ir vėl klausiau, ir vėl skaičiau Dariaus kūrybą. Tai muzika, kurioje gramatika atlieka ne ką mažesnę rolę nei pati instrumentuotė ar poezija. Būtina perskaityti dainų tekstus, nes skaitomoji poezija ir dainuojamasis ritmas Dariaus kūryboje dažnai išsiskiria taip sukurdami naujas prasmes.
Pudelis toks laisvas nuo gimimo. Jam nereikia repeticijų, jis įsirašė ekspromtu. Ir tai taip žavu, nes tikriausiai tokiam laisvam kūrėjui kaip Darius Žvirblis negali būti nieko geriau nei laisvė improvizuoti. Teko pažinti Darių Žvirblį - tikro muzikanto-kūrėjo-poeto etalonas. Nuoširdumas žmogiškumui, paprastumas kasdienybėje, jautrumas besikeičiančiam pasauliui, sielos tvirtumas, bohemietiška dūšia. Visa tai visiškai laisvai atsiskleidžia albume “Pudelis už borto”. Pažinkit Darių tokį atvirą. Nors prie albumo įrašymo prisidėjo žmonės dirbę ir su Atika, bet atrodo, jog jie šį kartą kilniai tylėjo, tiesiog grojo, išjautė Dariaus mintis, leido jam išsakyti save tokį, koks jis visada ir buvo.
Kodėl Pudelis už borto? Nes Pudelio nesimato: be galo, be krašto trūksta reklamos, trūksta to užsienyje vadinamo “streaming’o”, trūksta matomumo. Tačiau galbūt Darius, kaip kūrėjas save atranda periferijoje, visiškai pasikliaudamas savo klausytojų iniciatyva ir palaikymu, kas taip giliai sudera su jo kūrybos nuoširdumu. Visgi, nepamirškime, kad tai pereinamasis etapas. Dariau, laukiame, laukiame, laukiame…
Rašyti komentarą