Gineso rekordo savininkas, net 5 kartus paskelbtas geriausiu Rusijos atlikėju, dainavęs drauge su pasaulio popmuzikos garsenybėmis, Filipas Kirkorovas, atvykdamas iš Rygos atsivežė, kalbama, pusantro šimto sceninių kostiumų, 40-ies narių komandą bei modernią įrangą. Iliuzionisto triukais akimirksniu iš aukštybių atsidurdavo prie pat šėlstančios publikos taip arti, kad galėjai jį paliesti, tačiau labiausiai stebino jo atsidavimas dainai.
Ekranuose buvo rodomi neva artisto susitikimo su pasaulio Kūrėju epizodai: mažam berniukui patikėjęs stebuklingą rutulį ir po daugelio metų atėjęs pasiaiškinti, ką jis su juo padarė, šis išgirdo tokią išpažintį: "Daug kartų man teko mirti scenoje ir vėl atgimti - kiek tai tęsis?" Pats žinodamas atsakymą - visą gyvenimą.
Simbolinis Viešpats "privertė" dainininką iškęsti visas žemiškąsias kančias: meilę, išdavystę, gėlą, laiko negailestingumą. Ir iš tiesų F. Kirkorovas savo balsu, temperamentu, atsidavimu publikai įrodydavo žmogaus galimybę atgimti it feniksui iš pelenų, persikūnyti iš riterio - į gatvės berniūkštį, pažvelgti į save su ironija, į publiką - su gilia pagarba. Bet ši atsilygino atlikėjui su kaupu: kai jis dainavo ironišką dainą apie atimtus sparnus, publika tarsi pakėlė Filipą ant savo aukštai iškeltų plojančių rankų.
Na, apie dainą "Jedinstvenaja moja..." turbūt nereikia komentarų. Bet visiškai ne lyriškai, greičiau - bravūriškai skambėjo F. Kirkorovo daina apie kažkurio pasaulio miestelio gatvės gyvenimą. Ji buvo tarsi spektaklis: po salę lakstė spalvingi personažai, su kuriais kiekvienas iš publikos galėjo susitapatinti - pareigūnai, valkatos, namų šeimininkės, klounai, fatališkos, bet įkyrios moterys, etc. - pagaliau pats Kirkorovas apvažiavo salę triračiu, valiūkiškai ir autoironiškai dainuodamas apie savo jautrųjį ir kuklųjį "aš" - o moterys jį bučiavo ir teikė gėles.
Pagaliau, vos atgaudamas kvapą, Filipas Kirkorovas prabilo į publiką: "Į Klaipėdą buvau radęs kelią prieš 20 metų, ir tada lankydamasis pagalvojau: "Duok Dieve, kad ne paskutinį kartą." Tuomet buvo čia atvažiavimas "be sienų", bet jaučiausi kaip užsienyje, O dabar, kad ir kaip pasikeitė politinė, ekonominį situacija, jaučiuosi čia kaip namuose.
Aš dainuoju jums dainas, kurios jums galbūt primena istorijas, patirtas prieš 25 metus, tolimas kaip Atlantida", - sakė atlikėjas, pasidžiaugęs, kad Švyturio arenos salėje neliko nė vienos tuščios vietos. Tada paprašė įjungti šviesas, kad matytų susirinkusių gerbėjų veidus. Ir pasidžiaugė, jog nesivadovavo durna sovieticus ekonomistų teze: ekonomika turi būt ekonomiška. Jis sakė, jog netaupė, neskaičiavo išlaidų, ir visai buvusiai SSRS imperijai rodo savo šou su tokia pat prabanga, kokia ji rodyta Maskvoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą