Ir nors smagiųjų atlikėjų šešetukas teigia negalintis gyventi be muzikos ir turbūt vienas be kito, vis dėlto, anot jų, muzikantas - tai lyg neskanus saldainis, įpakuotas į labai gražų popierėlį.
Nepaisant to, kad dienos metu grupės nariai dirba įprastus darbus, du vakarus per savaitę jie repetuoja nuošalioje miesto dalyje, o į koncertus dažnai tenka lėkti strimgalviais iš darbo, o vėliau tą pačią naktį grįžti namo (nes jau kitą rytą juk teks pėdinti į darbą), tačiau šis užsiėmimas jiems yra tarsi raktas į laisvę.
Taigi "BlueFun" grupės nariai dienomis kasdienei duonai užsidirba dažnai su muzika nesusijusiuose darbuose. Garso operatorius, vadybininkas Nerijus Jokubauskas, kuris kolegų dar vadinamas "ekstremalių situacijų valdymo centru", dirba renginių organziavimo srityje. O štai humoro jausmo nestokojantis saksofonininkas Artūras Timašovas save vadina profesionaliu vadybininku, puikiai išmanančiu telekomunikacijų sritį. Gitaristas Ričardas Mova - jauniausias kolektyvo narys. Jis dirba techninių procesų ir operacijų asistentu.
Vokalistas Aivaras Tarvydas yra pardavimų vadovas ir, prisijungęs prie grupės, sėsliai įsikūrė gyventi Lietuvoje. Bosine gitara grojantis Andrius Skerstonas, kuris su muzika susijusių mokslų nėra krimtęs, dirba apšvietėju Klaipėdos dramos teatre. "Polinkis muzikuoti gimė tuomet, kai sužinojau, jog šalia esančioje gimnazijoje veikia gitaros būrelis. Susižavėjęs stengiausi paspausti save ir gerai pasimokyti, kad mane priimtų į tą mokyklą", - juokėsi muzikantas. Save jis kukliai vadina mėgėju muzikantu ir džiaugiasi galimybe groti su tikrais profesionalais.
Būgnininkas Konradas Daukšas, grupės narių dėl neaiškių priežasčių vadinamas Frostu, yra Karinių jūrų pajėgų kariškis, o klavišininkas Leonardas Bėkša - Eduardo Balsio menų gimnazijos muzikos mokytojas, kuris vaikus esą moko "teisingo požiūrio į muziką". Jis sakė, kad į Klaipėdą grįžo po aštuonerių metų, praleistų Vilniuje. "Mane pakvietė groti viename koncerte, po kurio pasiūlė prisijungti ilgesniam laikui", - prisiminimais dalinosi pašnekovas.
Ir vis dėlto kam šiems jauniems vyrukams, dirbantiems skirtingose srityse, išvis dar reikėjo susiburti į grupę? Atsakymas vienas - visi jie negali gyventi be muzikos.
Kokiomis aplinkybėmis susibūrė grupė "BlueFun"?
NERIJUS: Istorija išties ilga. Pamenu, išsiskirsčius vienai uostamiesčio grupei, iš be vietos likusių muzikantų subūrėme savo grupę, kurioje aš buvau vokalistas. Žinoma, iš pradžių patyrėme daugybę kliuvinių, tačiau po truputį idėja kristalizavosi. Vėliau prie mūsų prisijungė grupės "Fresh" trimitininkas. Pajėgos kur kas sustiprėjo, nes atsirado pučiamieji.
ARTŪRAS: Mūsų grupė nuolat evoliucionuoja. Džiugu, jog iš Vilniaus į gimtąjį miestą laiku grįžo klavišininkas Leonardas. Įkalbinome jį sudalyvauti šioje aferoje (juokiasi).
NERIJUS: Įdomu, jog vienam nariui palikus grupę, visad arti būdavo žmogus, kuris užimdavo jo vietą.
LEONARDAS: Čia kaip koks minčių sambūris - net neįtardami vieni apie kitus galvojome. Ir turbūt taip pritraukėme vienas kitą.
Kas labiausiai "veža" priklausyti šiai grupei?
LEONARDAS: Bendros mintys, požiūriai...
NERIJUS: Vibracijos (juokiasi)!
ARTŪRAS: Kažkada mano mokytojas yra pasakęs: "Rinkitės grupės narį ne pagal tai, kaip jis groja, o pagal tai, koks jis žmogus. Juk visų pirma jums teks bendrauti, o jei nebendrausit, jūs nebūsit kolektyvas." Ir iš tiesų - kas iš to, jei muzikantas gerai groja, tačiau nepritampa prie kitų? Nesutarimų būna intensyviausiais mėnesiais, kai turime, tarkime, po dešimt koncertų. Tada pradedi pyktis ir su savimi, ir su kitais (juokiasi). Tačiau visa tai - laikina. Nes mūsų kolektyvas - tai lyg šeima. Nevengiame bendrauti ir laisvalaikiu.
Kokią reikšmę turi grupės pavadinimas "BlueFun"?
NERIJUS: Ilgai mąstėme apie pavadinimą. Buvo keletas kitų variantų, tačiau "BlueFun" asocijuojasi su mūsų miestu. "Blue" - dėl to, kad jūra, "Fun" - nes tiek mūsų koncertai, tiek repeticijos yra tiesiog "fun" (angl. smagu. - Autor. past.)!
ARTŪRAS: Tikrai taip!
Ar rokenrolo dvasia jūsų grupei arčiausiai širdies?
ARTŪRAS: Gerėjant grupės techninėms sąlygomis, progresuoja ir muzikos stiliai, kuriuos atliekame. Taigi rokenrolu neapsiribojame. Šiandien mes vis dažniau grojame pop-, roko, "electro" stiliaus dainas. Pavyzdžiui, mūsų atliekamas kūrinys - Bruno Mars "Marry You", disco-house stiliumi atliekama Bobio Hebo (Bobby Hebb) daina "Sunny".
NERIJUS: Dažniausiai savu stiliumi mes perdainuojame gerai žinomas dainas. Kaip ir Styvo Milerio grupės (Steve Miller Band) "Abracadabra". Tačiau mūsų interpretacija kur kas energingesnė. Tačiau mes neturime griežtų rėmų - prisitaikome prie publikos norų.
Ir vis dėlto kaip nauji kūriniai tampa "BlueFun" repertuaro dalimi?
NERIJUS: Visaip! Pavyzdžiui, vieną sykį Andrius sako: "Girdėjau gerą gabalą!" Visi paklausom ir tada patvirtinam, kad iš tiesų geras, ir taip tas "gabalas" tapo repertuaro dalimi.
ARTŪRAS: Nerijus atspausdino žodžius, išsirinkome tonaciją, pamėginome pagroti ir pamatėme, kad kūrinys skamba.
LEONARDAS: Mes galime pagroti beveik bet ką. Tačiau "beveik" reiškia tai, kad ne viską mes norime groti (juokiasi).
ARTŪRAS: Stengiamės į repertuarą įtraukti tokius kūrinius, kurie turėtų savo paskirtį. Kai kurių metu žmonės nei lėtai, nei greitai šoks... Mes nenorime groti foninės muzikos.
NERIJUS: Mes nesame tas kolektyvas, kuris ramiai grotų, publikai skaniai valgant cepelinus. Mums reikia jų reakcijos!
Kokias savo grupės muzikines "vinis" įvardytumėte?
ARTŪRAS: Pristatomasis kūrinys... Jau visi atpažįsta mus, kai išgirsta pirmuosius akordus iš Čako Berio (Chuck Berry) dainos "Johnny B. Goode" (juokiasi). Taip pat legendinė Rėjaus Parkerio (Ray Parker Jr.) "Ghostbusters", Zucchero "Baila Morena".
Kur dažniausiai koncertuojate?
NERIJUS: 70 proc. mūsų koncertų vyksta arčiau sostinės. Klaipėdoje koncertuojame retai. Kartą buvome išvykę ir į Vokietiją - ten dalyvavome storose lietuviškose vestuvėse.
Turbūt daug dėmesio skiriate ir sceniniam įvaizdžiui. Kas jūsų grupės stilistas?
ANDRIUS: Svarbiausia - nepriekaištinga išvaizda. Žinoma, mes nepersistengiame, nes siekiame ne parodyti savo išvaizdą, o surengti koncertą.
NERIJUS: Šiaip įvaizdį keičiame kiekvieną sezoną.
ARTŪRAS: Dėvėjome ir petnešas, ir peteliškes, tačiau tokie akcentai ne visada pasiteisina. Pavyzdžiui, pučiamaisiais grojančiam muzikantui, vokalistui veržia kaklą. O štai petnešos pinasi ir trukdo gitaristams.
Kokių kuriozų buvo nutikę jūsų koncertų metu?
(Nugriaudėjo garsus juokas. - Autor. past.)
ARTŪRAS: Kiekvieno koncerto metu nutinka milijonas kuriozų, tačiau publika to dažniausiai nepastebi. Būna, jog pradedi groti kūrinį visai kita tonacija. Būna, turiu sugroti įžangą, tačiau tuo metu mintys kur nors išskridusios, ir pradedi groti visai ką kita. Tačiau grupė įstoja teisingai ir pasijunti keistai...
LEONARDAS: Būna, kad neatsimeni, kaip groti tą kūrinį (juokiasi). Keletą minučių apima jausmas, jog esi miręs... Tuomet pradedi improvizuoti ir galiausiai išsisuki iš nepatogios situacijos.
NERIJUS: Vis dėlto daugiausiai kuriozų nutinka tarp pasirodymų.
ARTŪRAS: Pavyzdžiui, būgnininkas, bėgantis per baseiną...
ANDRIUS: Baseinas buvo uždengtas plėvele. Mes susilažinome iš 20 litų, kad jis perbėgs baseiną. Nors nedaug trūko, tačiau lažybas jis pralaimėjo (juokiasi).
Buvo ir toks atvejis, kad būgnininkas nepasiėmė su savimi lėkščių. Pasistatė visą komplektą ir sako: "Man atrodo, kažką pamiršau..."
TOBULUMO LINK. Nors smagusis muzikantų šešetukas scenoje kaskart surengia tikrą vakarėlį, tačiau jie vienbalsiai sako, kad tobulėti ribų nėra.
NERIJUS: Tačiau daug pasakoti negalime, nes tai - juodas humoras.
Taigi priklausymas muzikos grupei - labiau darbas ar pomėgis?
ARTŪRAS: Tai - gyvenimo būdas. Kiekvienas iš mūsų turime veiklas, regis, galėtume be to išsiversti, tačiau be muzikos, regis, nebegali... Tais "kūdaisiais" mėnesiais, kai yra mažiau darbo, jau pradeda trūkti repeticijų, koncertų...
O su koncertais dažnai būna taip: baigus darbą apie 18 val., leki į Vilnių, ten būni jau apie 21 val., 22 val. šoki į sceną, atkoncertuoji, 1 val. lipi nuo scenos, susipakuoji, 2 val. išvyksti, paryčiais būni Klaipėdoj, 9 val. į darbą, vakare vėl kur nors į koncertą, o sekmadienį jau guli kryžiumi... Ir taip visą vasarą.
NERIJUS: Aišku, yra ir kita medalio pusė. Kartais po dienos darbų, rūpesčių, repetuojant įtampa dingsta. Vieni vaikšto į sporto klubą, kiti dar kur nors, o mes renkamės muziką.
Kaip šią veiklą priima jūsų šeimos nariai?
ARTŪRAS: Kartais pyksta... Tačiau mano žmona yra pramoginės muzikos atstovė, todėl ji puikiai supranta mano darbą.
UNIVERSALŪS. Saksofonininkas Artūras Timašovas sako, jog grupė "BlueFun" gali pagroti beveik viską. O beveik tik todėl, kad muzikantai groti nori ne viską!
ANDRIUS: Mano nuomone, muzikantas - tai neskanus saldainis, įvyniotas į labai gražų popierėlį. Pradžioje, kai mergina paklausia, kuo užsiimi, ji labai susižavi. Tačiau vėliau ji susiduria su karčia realybe, kai vyro nėra nei savaitgaliais, nei vakarais.
Įprasta, jog jaudulį padeda malšinti talismanai, šūkiai. Ar turite jų? Ir kokių tradicijų?
NERIJUS: Visada švenčiame grupės narių gimtadienius, kartais išvykstame į kokią sodybėlę atsipūsti.
UNIVERSALŪS. Saksofonininkas Artūras Timašovas sako, jog grupė "BlueFun" gali pagroti beveik viską. O beveik tik todėl, kad muzikantai groti nori ne viską!
ARTŪRAS: Dar viena mūsų tradicija - esame pasižadėję, kai vienas grupės narys rengia vestuves, mes jam suteikiame savo paslaugas nemokamai (juokiasi). Tačiau talismanų neturime.
Ar esate prietaringi? Galbūt turite sėkmę nešančių amuletų?
NERIJUS: Blogas ženklas yra palikti būgnininką (juokiasi). O šiaip nesame prietaringi.
Koncertuose iš jūsų trykšte trykšta energija. Kur jūs jos semiatės?
LEONARDAS: Jėgų ir energijos mums suteikia publika, iš kurios mes gauname grįžtamąjį ryšį.
NERIJUS: Žinoma, būna, kai koncerto metu muzikantai negauna grįžtamojo ryšio - tuomet būna sunkiau. Kitu atveju publika savo energija įkrauna mūsų bateriją ir koncertas būna labai stiprus.
Ir vis dėlto - kas jums yra muzika?
ARTŪRAS: Muzika yra laisvė. Regis, susikaustęs visą dieną skaičiuoji litus, sunkiai dirbi... Tačiau išėjęs ant scenos jautiesi pakylėtas.
GITARISTAS Ričardas Mova - jauniausias grupės "BlueFun" narys.
LEONARDAS: Manau, visi kolegos sutiktų, jog muzika taip pat yra gyvenimo būdas. Nes jei taip nėra, tu nesi profesionalas.
ARTŪRAS: Taip, muzikantas - ne profesija, o gyvenimo būdas.
Ar Klaipėdoje šiandien kuriasi daug jaunų ir talentingų muzikos grupių?
LEONARDAS: Jaunų profesionalią, originalią muziką kuriančių žmonių Lietuvoje tikrai yra. Tačiau Klaipėdoje nėra tiek terpės, kurioje jaunieji talentai galėtų save realizuoti.
NERIJUS: Manau, kad ne visada pasiūla kuria paklausą. Jei ta terpė būtų bent jau dirbtinai kuriama, muzikantai atrastų savo vietas ir tas miesto kultūrinis, muzikinis gyvenimas pajudėtų į priekį.
ARTŪRAS: Klaipėdoje yra tikrai nemažai kolektyvų, kurie galėtų save parodyti visuomenėje, tačiau, deja, nėra vietos, kur tai padaryti.
LEONARDAS: O juk Klaipėda, kuri laikoma Lietuvos džiazo lopšiu, turi meno, muzikos, estetikos potencialo. Įdomu, jog dažniausiai muzikinius apdovanojimus laimi žmonės, išugdyti uostamiestyje.
NERIJUS: Gaila, jog dauguma muzikantų, ieškodami terpės, kur galėtų save realizuoti, dažniausiai nuteka į sostinę ar užsienį. Gaila, jog migracija šiandien vyksta viena kryptimi.
ARTŪRAS: O juk muzikantai tobulėja, dalindamiesi savo patirtimi, muzika...
Kokios jūsų ateities ambicijos?
LEONARDAS: Dar labiau tobulinti savo repertuarą, techninį išpildymą, įvaizdį ir tobulėt... Svarbiausia neužsisėdėt...
POLINKIS. Bosistas Andrius Skerstonas pasakojo, jog polinkis groti ir gerai mokytis gimė tuomet, kai sužinojo apie gitaros būrelį vienoje uostamiesčio gimnazijų.
NERIJUS: Mes matome neribotas tobulėjimo galimybes. Nors tai reikalauja didelių investicijų, tačiau taip pat taupo mūsų laiką, ir mes atrandame naujų spalvų muzikoje. Juk vien groti neužtenka, kad būtume ryškūs ir išskirtiniai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą