8-ajame dešimtmetyje pianistas Viačeslavas Ganelinas buvo išskirtinis. Sovietų Lietuvoje jis dalyvavo formuojant visiškai naują muziką. Muziką, kuri be išvedžiojimų buvo vadinama laisvuoju džiazu (free jazz). Europinės džiazo muzikos kontekste V. Ganelinas savo drąsa, išradingumu ir ieškojimais buvo be konkurencijos, neturėjo sau lygių.
„Ganelin Trio“ turėjo neišsenkamą garsų, dekoracijų, spontaniškos dinamikos, atvirų struktūrų, dramaturgijos arsenalą ir labai svarbų elementą – grupės narių funkcijų susikeitimo variantus. Kiekvienas jų pasirodymas tapdavo genesis („atradimas, tapsmas“). Sugebėdami groti iš anksto nesurepetuotas kompozicijas, Ganelinas ir jo partneriai saksofonininkas V. Čekasinas ir būgnininkas V. Tarasovas išrado visiškai naują (tuo metu) improvizacijos formą.
Trintis tarp vidinės asmenybės laisvės ir išorinių laisvės apribojimų sukeldavo proveržį nuo romantiškos elegijos iki siautulingo įtūžio. Ir visa tai reikėjo kontroliuoti visą improvizacijos laiką. Todėl šis „neribotos“ (vidinės) laisvės postulatas be tikslo galėjo sukelti revoliuciją ir buvo labai teigiamai vertinamas Vakaruose.
Ir staiga tapo ramu. Ramu aplink V. Ganeliną, kuris lyg ištirpo ramybėje. Ištirpo ir jo trio, nes jis „pradingo“ Izraelyje (1987 metais V. Ganelinas su šeima išvyko gyventi į Izraelį).
Laisvame pasaulyje, kur niekas neriboja tavo laisvės, kur gali reikštis, kaip nori, vis mažiau lieka vietos svajonėms. Ir atrodo, kad gyvenant kitame pasaulyje visiškai nereikalingos didžiosios V. Ganelino vizijos. Gerai, kad gyvenime, kaip ir improvizacijoje, pianistas (V. Ganelinas) buvo jautrus ir žinojo, kada gali baigtis laikas, skirtas naujai meninei išraiškai gimti.
Laikas atėjo. Su jau išbandytu partneriu saksofonininku Petru Vyšniausku (antra centrinė figūra Lietuvos džiazo muzikoje) ir vokiečių būgnininku Klausu Kugeliu V. Ganelinas sukuria naują trio – „Ganelin Trio Priority“.
Kas tai? Nostalgija? O kodėl ne?
Būtų nusikaltimas, jei „Baltijos siela“ nebūtų pasiruošusi „atidėti“ nostalgijos ir išsilieti nauja menine išraiška. Todėl laikui nepavaldi V. Ganelino muzika ir yra stipri, mat iš nepasotinamo ilgesio geba transformuotis į galingą, veržlią jėgą.
V. Ganelinas, P. Vyšniauskas ir K. Kugelis – kur kas daugiau nei eiliniai avangardistai, griaunantys viską, kas buvo iki jų, tai tiesiog atiduodantys pagarbą ateities estetikai. Jie naudojasi amerikiečių džiazo muzikantų metodu – giliai įsiklausyti į europinės muzikos tradicijas. Tad jų muzikavimas – nuo švelnaus baroko iki skausmo persunkto romantiškojo individualizmo ir lyg netyčia nuklystantis į tradicinę liaudies muziką. Jų muzikavimas – transeuropinės krypties, varijuojantis tarp tradicinės ir multisensorinės improvizacijos.
Tai, kas buvo išsakyta apie nepaprastą muzikos galią, be išimties būdinga naujos formacijos pianistams, koks ir yra V. Ganelinas.
Su P. Vyšniausku ir K. Kugeliu V. Ganelinas žymiai ramesnis misionierius ir nenuorama nei 8-ajame dešimtmetyje. Tačiau eufemizmo epochoje, kur viskas, kas matoma, slepiama ir tušuojama, prasmingi pareiškimai tampa būdingi tik patiems ryškiausiems idealistams. Šiandien naujasis Ganelino trio su žymiai didesne variacijų kiekybe ir kokybe bei perspektyva tvirtai stovi įvairovių ir netikėtumų kupiname gyvenime. Todėl, nepasiduodamas šiandienio gyvenimo nuvertėjimui, kiekvieną akimirką dalyvaudamas laisvos kūrybos procese, be jokios abejonės, ir šis V. Ganelino trio yra be konkurencijos bendrame europinio džiazo muzikos kontekste.“
Iš vokiečių muzikos apžvalgininko Wolfo Kampmanno recenzijos (2006 m.)
Rašyti komentarą