Ketvirtadienį Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje atidaroma vokiečių poetės ir grafikės Aldonos Gustas paroda "Moterys su burnomis". Dauguma šių darbų, kuriuose subtiliai derinami menininkės piešiniai ir eilės, anksčiau niekur neeksponuoti. Parodą atidarys Gėtės (Goethe) instituto Lietuvoje vadovas Detlefas Gerikė (Detlef Gericke).
A. Gustas gimė 1932 m. Karceviškių kaime. Čia ir Klaipėdoje prabėgo jos vaikystė. Per Antrąjį pasaulinį karą jos šeima bėgo iš tėvynės ir 1945 m. pasiekė Vakarų Berlyną. Čia menininkė gyvena iki šiol. 1957 m. ji pradėjo rašyti, o nuo 1970 m. kuria tapybą ir grafiką.
Praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 7-ajame dešimtmetyje A. Gustas priklausė Vakarų Berlyno ir Kroicbergo menininkų ir literatų bendruomenei ir bičiuliavosi su tokiais menininkais, kaip Giunteris Brunas Fuksas (Gunter Bruno Fuchs), Robertas Volfgangas Šnelis (Robert Wolfgang Schnell) ir Giunteris Grasas (Gunter Grass). Pasinaudojusi šiais ryšiais ir siekdama sujungti literatūrą su tapyba, 1972 m. ji įsteigė menininkų grupę "Berlyno dailininkai-poetai" (Berliner Malerpoeten), kurios nariai išdrįso realizuoti dvejopus savo gebėjimus. Kaip vienintelė moteris A. Gustas buvo ne tik grupės "motina", bet ir jos vadovė, kuratorė ir vadybininkė.
Cikle "Moterys su burnomis" puikiai atsiskleidžia pagrindinės A. Gustas kūrybos temos: meilė, erotika, moteriškumas, Berlynas. Dauguma darbų buvo sukurti XX a. 10-ajame dešimtmetyje ir anksčiau niekur neeksponuoti. Tai - minimalistiniai piešiniai, kuriuose išryškėja paslaptingai sulinkę nuogi moterų kūnai, pateikti gausybe fantazijos kupinų variacijų, tarsi siūbuojantys lenktomis linijomis, kurios tai neryškiai, tai gana aiškiai nubrėžia krūtų ir lyties organų kontūrus bei jų sąlytį arba netikėtai virsta keistomis žuvų ar paukščių figūromis. Dažniausiai tai juodos linijos baltame popieriuje, rečiau - baltos rudame ar spalvotame, tačiau beveik visada akcentą joms suteikia mažučiai šokčiojantys ryškiai raudoni brūkšneliai ar taškai - burnos.
Impulsą sukurti piešinių ciklą "Moterys su burnomis", kaip teigia A. Gustas, suteikė ilgalaikis stebėjimas, kaip savo kūryboje moteris vaizduoja jos kolegės. Stebint dailininkes jai krito į akis "dresuota" burnų ir plaukų vaizdavimo maniera. A. Gustas manymu, tai vyraujančių grožio idealų pinklės, kurių ji, kaip moteris menininkė, turinti saugotis. Šio ciklo piešiniuose burnos ir plaukai nuolat juda, tarytum kalba, išvaduoti iš visuotinių grožio idealų pančių.
Šią A. Gustas laisvę ir piešimo manierą atitinka ir jos poetinė kalba. Eilėraščiai, kurie pristatomi kartu su piešiniais "Moterys su burnomis", dažniausiai yra trumpi ir tikslūs, jie neturi nei pradžios, nei pabaigos, todėl gali be ribojančios punktuacijos laisvai atspindėti gyvenimą - tokį, kokį jį mato menininkė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą