Jame vaidins ir du nauji teatro šeimos nariai - aktoriai Mikalojus Urbonas ir Jonas Baranauskas.
Siurrealistinis farsas
To paties pavadinimo pjesę parašė lenkų dramaturgas Slavomiras Mrožekas (Slawomir Mrožek) - absurdo teatro klasikas, viena reikšmingiausių figūrų ne tik Europos, bet ir viso pasaulio dramaturgijoje.
S. Mrožeko pjesė "Petro Ohėjaus kankinystė" - puikus klasikinės absurdo teatro estetikos pavyzdys. Tai siurrealistinis farsas, koketuojantis su kičo kultūra, demaskuojantis ir provokuojantis. Gal net pranašingas - tai, kas šeštajame dešimtmetyje atrodė absurdiškai ir kėlė juoką, mūsų dienomis tapo įprastu reiškiniu - televiziniu realybės šou. Tačiau pjesė - toli gražu ne tik apie tai.
PROVOKUOJA. S. Mrožeko kūrinys "Petro Ohėjaus kankinystė" yra siurrealistinis farsas, koketuojantis su kičo kultūra, demaskuojantis ir provokuojantis. Eimanto Chachlovo nuotr.
Petras Ohėjus ir jo šeima - patys paprasčiausi eiliniai piliečiai, gyvenantys gana pilkai ir nuobodžiai. Nieko neišsiskiriantys iš daugumos, stumiantys dienas įprastoje buities rutinoje. Kol vieną gražią dieną tas jų gyvenimas staiga ima ir pasikeičia - pačiu radikaliausiu būdu. Dėl tam tikros priežasties - kol kas palikime tai paslaptyje - jų gyvenimas ima dominti visus iš eilės: valdininkus, mokslininkus, žurnalistus, pramogų verslo atstovus, šiaip mėgėjus paspoksoti į kitus pro rakto skylutę…
Privati Ohėjų erdvė staiga tampa vieša, ir aplink ją ima formuotis ištisa industrija. Visi iš eilės ima nurodinėti, kaip jiems gyventi, kaip elgtis ir ką galvoti. Namuose nuolat klega mokinukų ekskursijos, šmirinėja reporteriai, slampinėja kažin kokie ypač svarbūs valdininkai, o visą šitą balaganą nebyliu žvilgsniu stebi iš Sibiro atvykęs Medžiotojas - senas profesionalas, įgudęs spręsti problemas savais metodais. Ore pakvimpa paraku…
Studijų laikų bičiuliai
Įdomu, jog į teatrą atkeliavę nauji vėliau, spektaklyje Petrą Ohėjų įkūnysiantis M. Urbonas bei protokolo sekretorių - J. Baranauskas, yra bičiuliai dar nuo studijų Klaipėdos universiteto buvusio Menų fakulteto laikų. Baigęs mokslus Mikas trumpam išvyko darbuotis į Kauną, o visai netrukus paskui jį "nutekėjo" ir Jonas. "Neturėdamas ką veikti parašiau į Kauno kamerinį teatrą. Ir mane priėmė", - juokavo pastarasis.
Mikas prisiminė, kad po ilgų klajonių grįžęs į uostamiestį kurį laiką visai neprisilietė prie teatro, tačiau jaunasis režisierius Marius Pažereckas, kuris šiemet buvo nominuotas "Padėkos kaukių" apdovanojimuose, pasiūlė jam vaidinti spektaklyje "Skerdynių dievas", ir šiandien Mikas jam už tai labai dėkingas. Vėliau jis buvo pakviestas vaidinti Tomo Jašinsko spektaklyje "Pompinija", o neilgai trukus taip pat dar nuo studijų metų pažįstamas režisierius D. Rabašauskas jį ir Joną pakvietė prisijungti, kuriant spektaklį "Petro Ohėjaus kankinystė".
Mikas išsyk sutiko su pasiūlymu, tačiau Jonas keletą mėnesių spyriojosi. Juk pagrindinė jo veikla - Kaune, taigi dažnas kursavimas į Klaipėdą gali būti gana varginantis. "Tačiau nusprendžiau, jog geriau gyventi autostradoje, nei praleisti tokią progą. Keliaudamas nuo vieno miesto iki kito užtrunku tik porą valandų. Tai juk lygiai tas pats, kas keliauti iš Londono pakraščio iki centro išgerti alaus", - teigė aktorius, kuriam sekretoriaus vaidmuo Klaipėdos dramos teatro scenoje nebus debiutas. Dar 2012 m., baigęs mokslus pas Gytį Padegimą, jis buvo pakviestas vaidinti spektaklyje "Lūšies valanda", kurį statė latvė režisierė Mara Kimelė.
Apie paradoksus
Pasirodo, jog abu bičiuliai į teatrą pasuko visai atsitiktinai. Mikas pasirinko teatro studijas vengdamas kariuomenės. "Pamatęs, kad renka teatro režisierių grupę, sumąsčiau pamėginti. Stojamųjų egzaminų metu sužinojau, kad tam turiu truputį gabumų, ir taip atsiradau teatro saulėje", - prisiminė aktorius ir pridūrė, jog prieš tai nė nebuvo stovėjęs scenoje.
O štai Jonas prisipažino gyvenime išvis nemėgęs teatro ir po mokyklos bandęs stoti į muzikos mokslus. "Kadangi manęs nepriėmė į grupę pas Giedrių Kuprevičių į Kauno technologijos universitetą, kitą dieną vedamas draugo atvykau į Klaipėdą", - juokėsi jaunuolis.
Reikšmingi vaidmenys uostamiesčio Dramos teatro premjeroje sufleruoja apie teisingą profesijos pasirinkimą. Tačiau neseniai studijas baigę jaunuoliai pripažįsta, kad yra nemažai kurso draugų sėkmės istorijų. Vis dėlto įdomu, jog tie studentai, kurie uoliausiai mokėsi, svajojo tapti aktoriais ar režisieriais šiandien gyvena su teatru nieko bendro neturinčios profesijos ar šeimyninio gyvenimo ritmu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą