Viktoras Trublenkovas (gimė 1955 m.) debiutavo 1982 m. ketvirtojoje jaunųjų fotografų parodoje. Tiek temomis, tiek raiškos būdais autoriaus kūryba atitiko devintojo dešimtmečio pradžioje įsigalėjusią fotografinę kalbą, kuri, pradedant Algirdu Šeškumi, buvo artima Alfonso Budvyčio, Vytauto Balčyčio, Remigijaus Pačėsos meninei raiškai. Fotoaparatas tuo metu vis dažniau buvo nukreipiamas į visiems gerai pažįstamus masiškai vartojamus kasdieniškus daiktus, tuščias (ištuštėjusias), nefunkcionalias erdves ir miesto vaizdus.
V. Trublenkovo darbuose gausu miesto ikonografijos - kelio ženklų, elektros stulpų, laidų, gamyklų kaminų, aklinų tvorų, betoninių sienų fragmentų ir čia jie pasitelkiami ne besiplečiančio miesto idealistinei iliuzijai kurti, o kasdienybės nykumui ir beprasmybei atskleisti. V. Trublenkovas estetinio pasitenkinimo ieško faktūrose. Žmogus fotografijose tėra tik šmėžuojanti neatpažįstama neryški figūra ar susiliejęs siluetas, be jokių identifikacijos ženklų, emocijų. Čia nevyksta joks veiksmas.
Menininkas atsiriboja nuo tiesioginių sovietinės realybės refleksijų pasirinkdamas lakonišką kalbą, specialiai griauna įprastus kompozicijos, ryškumo bei kitus principus. Tai buvo savotiškas tylus maištas, protestas prieš viešojo gyvenimo dirbtinumą, deklaruojamos tiesos ir realybės neatitikimą, o kartu ir bandymas atitrūkti nuo vyresniosios kartos meninės raiškos stilistikos, nors kai kurių bruožų visiškai neišsižadama.
V. Trublenkovas pereina į pasyvaus stebėtojo poziciją, grynoji estetika praranda savo svarbą, fotografija pasitelkiama savų minčių ir išgyvenimų reflektavimui, iš visuomeniškos tampa itin asmeniška, gal būtent dėl to ir ne visų suprantama. Ir nors minimu laikotarpiu kitokias menines idėjas jau buvo galima reikšti kiek laisviau, oficialiai tokia kūryba nebuvo skatinama ir propaguojama.
"Autoriaus darbai neapsiriboja XX a. devintojo dešimtmečio "avangardinės" fotografijos bruožais, o jų turinio aktualumas nepriklauso vien nuo konkretaus laikotarpio aplinkybių. Dalis V. Trublenkovo darbų savo išraiškinga ar net dramatiška forma peržengia "nuobodulio estetikos" ribas, o kai kurių fotografijų dekoratyvumas apskritai jas atitolina nuo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje bet kokios "gražios filosofijos" atsisakiusios fotografijos. Miesto aplinkos detalės ar gamtos formų fragmentai V. Trublenkovo fotografijose virsta kone abstrakčiomis kompozicijomis, nuo įprastos realybės dalį fotografijų atitolina ir tonavimas. Dinamiški, ekspresyvūs peizažai taip pat akivaizdžiai skiria V. Trublenkovo kūrybą nuo kituose Lietuvos miestuose panašiu metu dirbusių kolegų fotografijos, kurioje vyravo monotoniška, pilka urbanistinė aplinka", - kolegos kūrybą apibūdino fotomenininkas Tomas Pabedinskas.
Parodą pristato Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą