"Piešti mėgau nuo mažų dienų. Dar ir dabar atsimenu, kai būdama vos penkerių gaudavau velnių nuo mamos už spalvotais pieštukais išmargintas knygų ar reikalingų suaugusiems rankraščių paraštes. Bet juk man trūkdavo balto popieriaus!" - juokėsi dailininkė.
Mokykloje, kaip pasakojo R. Senavaitienė, kartojosi ta pati istorija. Tiesa, mokytojai greitai pastebėjo mergaitės pomėgį ir nukreipė į dailės būrelį.
"Kaip ir dauguma moterų, nuo vaikystės žaviuosi tuo, kas gražu ir harmoninga. Nuostabi gamta, reiškiniai, žmonės. Atvažiavusi mokytis į Klaipėdą, po keleto metų įstojau į dabartinę Adomo Brako dailės mokyklą, suaugusiųjų grupę. Kadangi reikėjo mokytis gana intensyviu grafiku ir dirbti, šių mokslų nepavyko baigti ir gauti, tais laikais taip gerai vertinamo Liaudies meistro vardo", - pasakojo moteris.
Tačiau tapyba jos nepaleido visą gyvenimą ir tai jau penktoji jos darbų paroda, kurioje pagrindinis akcentas - jūra.
Ir kaip galima nemylėti jūros, jei jau 38 metus tapytoja ištekėjusi už tolimojo plaukiojimo kapitono, o sūnus irgi nusekęs tėvo pėdomis - turi laivavedžio diplomą.
"Tapyba kuo toliau, tuo labiau traukia, užvaldo visą mano laisvą laiką. Vienas kolega mano darbus palygino su atvirukais. Ir iš tiesų, tapyti taip šiandien madingas provokacijas ar nemalonias emocijas skleidžiančius paveikslus nenoriu ir negaliu. Mano nuomone, išvis negalima piktnaudžiauti tokia energetika. Reikia kurti pozityvų meną", - samprotavo menininkė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą