Šį penktadienį viena paskui kitą atidaromos trys parodos

17 val. Vyto Karaciejaus fotografijų paroda „Požiūris“.

Retrospektyvinės V. Karaciejaus parodos „Požiūris“ ekspozicija sudaryta iš dviejų dalių: pirmojoje dalyje fotomenininkas pristato vertingiausias nuotraukas iš fotografijos ciklų „Smėlio legenda“ (1994 m.), „Jūros paslaptys“ (1998 m.), „Fototeatras“ (1998 m.), „Prie amžiaus slenksčio“ (1999 m.), „Draugai ir kaimynai“ (2000 m.), „Buvimo ženklai“ (2002 m.), „Būties miražai“ (2007 m.), „Pajūrio peizažai“ (2008 m.) ir kt.

„Kaip ir kiekvienas mirtingasis, aš noriu palikti pėdsaką savo aplinkoje, savo žemėje. Ateina žmogui laikas, kai jis turi ką pasakyti, turi ką parodyti. Tai daryti reikia ir tai yra tik maža dalis to, ką esi per savo gyvenimą nuveikęs. Man pasisekė. Visą gyvenimą ne tik dirbau kasdienius darbus, bet ir kūriau. Keitėsi požiūris į žmogų, miestą, gamtą, laikmetį...“ – pristatydamas savo retrospektyvinę parodą atvirauja fotomenininkas.

Antroji ekspozicijos dalis sudaryta iš naujausio V. Karaciejaus fotografijų ciklo „LDK buvimo ženklai“, kuriamo nuo 2017 m. Ją autorius dedikuoja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Šio ciklo fotografijos – tai menininko  improvizacijos LDK temomis. Vaizdai, persipynę vienas su kitu, kuria paslaptingumo atmosferą ir kelia žiūrovams savitas asociacijas.

„Tas patirtas stebuklo jausmas, kad LDK yra ne mitas, ne įspūdinga istorinė legenda, ne tik keli dažniausiai kartojami vardai ir kelios iš mokyklinių vadovėlių galvon įsirėžusios datos, bet tikra istorinė realybė. Kad LDK – realiame laike gyvenę stiprūs ir valingi žmonės. Savo garbei ir mūsų ateičiai nuveikę didingus darbus, sukrovę materialius ir dvasinius turtus, palikę stiprybės ir išlikimo, savigynos ir narsumo, orumo ir išdidumo, pagarbos savo žemei ir protėviams ženklus. Sukūrę valstybę, be kurios jau niekada nebus įsivaizduojama Europos istorija ir likimas. Kad LDK yra tikrų tikriausias mūsų istorinis, kultūrinis ir dvasinis slaptažodis“, – inspiracijas sukurti šį ciklą atskleidžia V. Karaciejus.

Pasak fotomenininko Gyčio Skudžinsko, „Vytą Karaciejų nuolatos dominančios temos – būtis, laikinumas, tikrovės ir fikcijos santykis. Dažniausiai objektyvo taikiklyje atsiduria ne realaus pasaulio, bet perkurtų situacijų veikėjai ir detalės. Autorinis braižas ir puiki nuojauta autorių pastato į vieną gretą su šiandienos vizualiosios kultūros tendencijas plėtojančiais menininkais. Vyto atspauduose susipina aukštoji ir gatvės kultūros, šventinė romantika ir kasdienybės rutina. O parodos žiūrovas, sekdamas autoriaus nužymėtais taškais, gali perskaityti visiškai naują istoriją“.

Apie autorių

Vytas Karaciejus gimė 1948 m. kovo 10 d. Milvyduose, Varėnos r. Baigė Kauno aukštesniąją dailės mokyklą, specialybė – dailininkas fotografas. Nuo 1975 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje. Nuo 1977 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1997 m. fotomenininkui suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas, 2005 m. – meno kūrėjo statusas.

Šalies ir užsienio parodose V. Karaciejus dalyvauja nuo 1977 m., yra surengęs daugelį personalinių parodų, nuolat dalyvauja bendruose šalies ir tarptautiniuose fotomeno projektuose. Menininko darbų yra įsigiję Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Lietuvos dailės muziejus, FIAP (Lozana, Šveicarija). Kūrėjas yra išleidęs fotoalbumus „Klaipėda: buvimo ženklai“ (2002 m.) ir „Klaipėda: laiko ženklai“ (2011 m.).

Vyto Karaciejaus fotografijų paroda „Požiūris“ veiks iki 2018 m. kovo 25 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

***

17.30 val. Augustino Virgilijaus Burbos personalinė paroda „Smėlio žmonės“.

Vienas ryškiausių Lietuvos grafikų Augustinas Virgilijus Burba personalinėje parodoje „Smėlio žmonės” pristato pastarųjų metų linoraižinių estampus iš grafikos ciklų, sukurtų Lietuvai reikšmingų žmonių jubiliejų, istorinių datų temomis, bei vandens dažų technika atliktus tapybos darbus.

Menininkas labiausiai žinomas kaip estampų ir ekslibrisų kūrėjas. Jis dirba linograviūros, oforto bei akvatintos technika. Ankstyvieji estampai – daugiausia linoraižiniai, kuriems būdingas natūrai artimas vaizdo traktavimas, drąsi, ekspresyvi raižysena, sodrios linijos ir faktūrų įvairovė, vėlesniuose kūriniuose dailininkas vis dažniau rinkosi oforto techniką. Pastaruoju metu A. V. Burba vėl pamėgo linoraižinį: „Manau, pasitvirtino kitos medžiagos, nei intymus ofortas, pasirinkimas. Raižant linoleumą lengviau įveikiami didesni formatai, atspaudams būdingas monumentalesnis juodo ir balto poveikis ryškiu, kontrastais, sakyčiau, kiek grubesniu grafiškumu, ekspresija. Taigi, tokia grafika efektyviau užvaldo erdves, patraukia dėmesį”, – savo pasirinkimą argumentuoja menininkas.

Pasak dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės, „ekspresyviuose A. V. Burbos estampuose atsiskleidžia grafiko stilius, kuriame organiškai dera dinamika ir statika. Jo kūriniai pasižymi turtinga raižysena, veržliu štrichu, siautulingu juodos ir baltos spalvų dėmių žaismu. Pagrindinis dailininko kūrinių motyvas – monumentali ir dinamiška žmogaus figūra, dažnai vaizduojama sudėtingu rakursu, deformuota, apsupta daugybės perkeltinę prasmę turinčių objektų, detalių, ji pati tampa ženklu ar simboliu“.

Pagrindinis A. V. Burbos kūrinių personažas – žmogus: ar tai būtų grafikos ciklas, skirtas Kristijono Donelaičio jubiliejui, ar kunigaikščiui Mykolui Oginskiui, ar naujausias tapybos ciklas „Smėlio žmonės”, padiktavęs ir šios parodos pavadinimą. Pastarąjį ciklą menininkas pristato kaip regėjimus: „Kaip ir grafikoje, taip ir čia vaizduoju žmogaus figūrą. Tai – dienoraštiniai regėjimai, be pradžios ir pabaigos, sunkiai įvardijami žodžiu. Jau seniai patyriau, kaip sunku įvardinti žodžiais tai, kas atsiskleidžia piešiniuose. Visa tai – tik laiko atkarpos, vaizdinių švystelėjimai, realių ar menamų, estetizuotų ar šiurkščių, žemiškų potyrių ekspresijos metamorfozė. Tarsi noras pagauti pro pirštus srūvantį smėlį. Tad ir pasakiau: visa tai – „Smėlio laikas“. Ir iš jo – „Smėlio žmonės“. To nesustabdomo vyksmo pilnos dienos, mėnesiai, metai. Šioje tėkmėje – tavo namai, kraštas, gimtinė, šalis. Šimtmečiai. Šimtmetis Lietuvai.“

Apie autorių

Augustinas Virgilijus Burba gimė 1943 06 27 Grūšlaukės kaime, Kretingos r. 1966–1971 m. studijavo tuometiniame Vilniaus dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) dailės pedagogikos specialybę. Jo mokytojais buvo J. Švažas, L. Lagauskas, V. Karatajus.

Nuo 1976 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje. Nuo 1980 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Parodinėje veikloje pradėjo dalyvauti nuo 1973 m., surengė daugiau kaip 30 personalinių parodų šalyje ir užsienyje, dalyvavo per 300 kolektyvinių parodų. Menininko darbai eksponuoti Vokietijoje, Italijoje, Rusijoje, Švedijoje, Kinijoje, Olandijoje, Suomijoje, Kuboje, pelnė gausybę prizų, premijų bei kitų apdovanojimų. A. V. Burbos kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Vilniaus ir Italijos Pizos universitetai, M. K. Čiurlionio galerija Čikagoje bei privatūs kolekcininkai.

Augustino Virgilijaus Burbos  paroda „Smėlio žmonės“ veiks iki 2018 m. kovo 25 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

***

18 val. Arūnės Tornau tapybos paroda „Tirpstančios formos“.

Arūnė Tornau parodoje „Tirpstančios spalvos“ pristato 2015– 2017 m. sukurtus tapybos darbus ir erdvinę tekstilės instaliaciją. Didelio formato paveiksluose menininkė analizuoja ją dominančias egzistencines gamtos ir žmogaus būties trapumo temas ir sieja jas su aktualia sociologine (modernybės epochos) griūties jausena, jau kuris laikas dominuojančia šiuolaikinio meno kontekste ir kultūros teorijos tekstuose.

A. Tornau visada domino gamtos cikliškumo, laikinumo, jos kaitos ir nykimo, ekologinės temos, bet tik per pastaruosius 5–7 metus jai pavyko išgryninti savo mintis: temos abstrahavosi, apsivalė nuo nereikalingų smulkmenų, koloritas tapo santūresnis, spalvos prislopintos. Šios temos taip pat pradėjo rezonuoti su visai kitomis, „apokaliptinėmis“ nuojautomis platesniame tarptautiniame šiuolaikinio meno kontekste, kuris reaguoja į globalias dabarties politines, ekologines, ekonomines krizes. Ramus, sutelktas vaizdas atsirado kaip priešprieša intensyviam šiuolaikinės informacijos srautui. Ši tema jai atrodo aktuali ir savo egzistenciniu poetiniu pobūdžiu. Naujam ciklui būdingas tuštumos kaip niekieno, „užribio“ žemės vaidmuo. Kūriniuose dominuoja efemeriški, nykstantys vaizdiniai – spalvų blukimo, daiktų dūlėjimo, pėdsakų nykimo, kaitos motyvai. Tokiame nykimo ir mirties estetikos kontekste daiktų ar objektų buvimas tik nujaučiamas arba jų išvis nėra. Nerangios, amorfiškos architektūrinės formos, vertikaliai stūksančios abstrakčioje klampioje erdvėje, sukelia civilizacijos ar egzistencijos pabaigos jausenas.

Paskutinių, dar niekur nerodytų A. Tornau darbų ciklą „Užtvaros“ sieja vienas motyvas: tam tikros kliūtys, trukdančios žiūrėti gilyn į paveikslą: tvoros, užuolaidos, medžių kamienai, į tankius mazgus susiraizgę krūmynai, medžių išvartos. Pagrindinis objektas – tarsi paslėptas, uždengtas nuo žiūrovo akių, tačiau jauti jį esant. Tas slaptumo jausmas ir tamsus koloritas sukuria baugumo ir įtampos atmosferą. Žiūrėjimas pro užtvarą tampa lyg bandymu patekti į draudžiamą teritoriją, o miškas – personifikacija, abstrahuotu jausminiu pasauliu.

Parodoje pristatoma erdvinė instaliacija, pasak menininkės, atskleidžia jos, kaip moters kūrėjos, asmenišką ir emocinį žvilgsnį: „Ciklą papildanti paralelinė tema bei forma – erdvinė instaliacija, skirta mano prieš kelerius metus mirusiai mamai. Tai – labai trapus, intymus, emociškai man svarbus kūrinys, kuris įvestų žmogišką mastelį ir kartu sustiprintų  abstrakčių gamtos būsenų poveikį, sukuriamą mano didelių formatų tapyba“.

Apie autorę

Arūnė Tornau (g. 1956) – tapytoja, dailės pedagogė. 1974–1979 m. studijavo Vilniaus dailės institute. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė, 2009–2016 m. LDS tapybos sekcijos pirmininkė. Dalyvavo daugelyje tarptautinių ir respublikinių parodų, vykdė meno edukacinius projektus Lietuvoje ir užsienyje. Kelių dailės vadovėlių, knygos „Latcho drom“, daugelio straipsnių, kelių videofilmų, TV ir radijo laidų apie meną ir meno pedagogiką autorė ir bendraautorė. Kūrė scenografiją spektakliams, kuravo tapybos parodų projektus Lietuvoje ir užsienyje (Liuksemburge,  Briuselyje, Hagoje, Berlyne, Varšuvoje). Menininkė nuolat dalyvauja grupinėse parodose šalyje bei užsienyje ir rengia asmenines savo kūrybos parodas.

Vasario 24 d., šeštadienį, 11.30 val. menininkės Arūnės Tornau vedama ekskursija po parodą „Tirpstančios formos“. Būtina registracija el. paštu: [email protected] arba tel. 8 650 71704 (ekskursijos kaina įeina į bilieto kainą: 1,70 Eur, 0,85 Eur. Neįgaliesiems, Klaipėdos moksleiviams – nemokamai).

Arūnės Tornau paroda „Tirpstančios formos“ veiks iki 2018 m. kovo 25 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).