Antrojon pusėn perkopusioje Nidos kultūros renginių savaitėje, tarptautiniame Thomo Manno festivalyje, kviestiniai žodžio programos prelegentai aptaria pagrindinę šių metų festivalio temą – žmogaus orumą. Antradienio prelegentas Bernhardas Vogelis aiškino, kodėl šiandieniniams europiečiams tebėra aktualu jį ginti. Trečiadienį žodžio programos skaitovė Danutė Gailienė pasakojo kovos už žmogaus, kurio orumas yra sukrėstas, trauminės patirties pripažinimo istoriją. Penktadienį Thomo Manno festivalio lankytojų laukia dar vienas susitikimas, kurio svečias Pawełas Smoleńskis kalbės apie savąją orumo sampratą besistengiančio išlaikyti europiečio patyrimus su kurdų pabėgėliais.
„Žmogaus orumas … ar nuo to žodžio nepasidaro šiek tiek nejauku ir juokinga? Ar jis nėra išsivadėjusio ir apiplėkusio optimizmo skonio? Iškilmingos retorikos, prastai derančios su karčia, grubia kasdiene tiesa apie žmones?“ Šias abejones dėl žmogaus orumo sąvokos deklaratyvumo, kurias 1938 m. Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas kėlė visose Jungtinėse Valstijose ne sykį transliuotame radijo kreipimesi „Būsimoji demokratijos pergalė“, būtų galima lengvai pritaikyti dabarčiai. Kas yra žmogaus orumas pasaulyje, kuriame tebežaidžiama galios kategorijomis? Ar tik ne dar viena su realybe prasilenkianti deklaracija, priklausanti idėjų, kurių niekuomet nebus pajėgta įgyvendinti, domenui?
Tokius klausimus šįmet keliančiame tarptautiniame Thomo Mano festivalyje žodžio programos svečias Bernhardas Vogelis susirinkusiuosius antradienio popietę į Nobelio premijos laureato vasarnamio Nidoje terasą bandė įtikinti, kad pagarba žmogaus orumui šiandienos pasaulyje turi likti viena esminių visomis įmanomomis priemonėmis ginamų vertybių. Buvęs ilgametis Reinlando, o paskui ir Tiuringijos žemių vyriausybių vadovas, kurį laiką užėmęs ir Vokietijos bundesrato – parlamento federalinių žemių atstovo – prezidento pareigas, Bernhardas Vogelis savo kalboje koncentravosi į žmogaus orumo paminimo, gynimo ir pokarinio įtvirtinimo Vokietijoje istoriją. Šią pagrindinę prelegento kalbos siužetinę liniją nebuvo sunku nuspėti turint omeny jo patirtį. Keturis dešimtmečius įvairiuose buvusios Vakarų Vokietijos, o vėliau ir suvienytos Vokietijos politinės karuselės pozicijose praleidęs viešojo gyvenimo veteranas beveik 15 metų vadovavo pirmojo federalinės Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio vardu pavadintam fondui. Šio jau penkiasdešimt metų veikiančio fondo tikslas – atstovauti Vokietijoje ir už jos ribų taikos, laisvės, lygybės vertybėms, skleisti tas demokratijos ir humaniškumo sampratas, kuriomis vadovavosi ir kurias Vokietijoje po karo diegė K. Adenaueris. Fondo garbės pirmininku šiuo metu tituluojamas B. Vogelis, per Thomo Manno istoriją papasakojęs savosios šalies nueitą kelią, galiausiai prabilo prie vertybių, kurias kadaise gynė Nobelio premijos laureatas, vienijantį potencialą.
„Apmaudus Didžiosios Britanijos sprendimas neturėtų kelti rezignacijos, jis turi stumtelėti į naują proveržį. Europos Sąjunga turi tapti geresnė, ji turi reformuotis, atsinaujinti, kad garantuotų sau ateitį. Tiesiog tęsti taip, kaip dabar, nebegalima. Neužtenka to, kad teisėtai vis prisimename bendras vakarietiškas šaknis, turime kartu formuoti dabartį ir ateitį. Antraip žmogaus orumas nebeturės ateities. Europa tai taika, Europa tai ateitis. Europa tai žmogaus orumas neliečiamas,“ – teigė B. Vogelis. Vis dėlto prelegentas pripažino, kad šiandienos pasaulyje kone kasdien žmogaus orumas tebėra menkinamas, ir Europa šiuo atveju ne išimtis. Ilgai diskutuodamas su susirinkusiaisiais į susitikimą vasarnamio terasoje, kaip spręsti šią problemą, žodžio programos pašnekovas galiausiai vėlei siūlė pasiremti Vokietijos pavyzdžiu. Pareiškęs, kad esama priemonių, kaip padaryti, jog žmogaus orumo būtų laikomasi, B. Vogelis kaip pavyzdį paminėjo pokario Vokietiją, prieš kurios antidemokratines nuotaikas susitelkę sąjungininkai galiausiai sugebėjo pasiekti, kad šioje šalyje žmogaus orumo gynimo principas būtų įtvirtintas.
Tačiau kad šiandienos pasaulis diktuoja kitokias veikimo sąlygas, pripažino pats B. Vogelis. Užsiminęs apie nūdienos europiečiams kylančią dilemą dėl to, kaip elgtis pabėgėlių klausimu išsaugant orumą, svečias iš Vokietijos priartėjo prie temos, kuri dar bus gvildenama Thomo Manno festivalio programoje šį penktadienį. Žodžio programoje viešėsiantis varšuvietis Pawełas Smoleńskis – su pogrindine spauda socialistinėje Lenkijoje bendradarbiavęs, vėliau vieno svarbiausių Lenkijos dienraščių „Gazeta Wyborcza“ žurnalistu tapęs publicistas, savo tyrimais atskleidęs daug rezonansinių, politinę potekstę turėjusių bylų – perkels žodžio programos lankytojus į žmogaus orumo gynimo aktualijas Artimuosiuose Rytuose, keturių valstybių pasienyje išsidėsčiusiame Kurdistano regione. Neseniai lankęsis šioje, didesnėje už Vokietiją ar Japoniją teritorijoje, P. Smolenskis kalbės apie joje nesibaigiančių karinių konfliktų įtaką kurdų pabėgėliams ir orumui, kurį norima apginti…
Karo įtaka žmogaus orumui yra tema, kurios aptarimo būtinybė pirmiausia ateina į galvą atliepiant prieš dvejus metus startavusį Thomo Manno festivalių penkerių metų teminį ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Pagvildenti šią temą trečiadienio žodžio programos susitikime padėjo profesorė Danutė Gailienė – psichologė, daug rašiusi šizofrenijos, savižudybių ir suicidinio elgesio, eutanazijos, politinių represijų padarinių ir psichologinių traumų klausimais. Pokalbyje su ja buvo sugrįžta prie apmąstymo tų modernybės karo antropologijos reiškinių, kurie buvo būdingi ir masine bei iki tol neregėta prievarta bei griaunamąja galia pasižymėjusiam Didžiajam karui. Prelegentė festivalio lankytojams pasakojo kovos už žmogaus orumą istoriją, kaip dramatiški ginčai tiek pačių mokslininkų terpėje, tiek tarp mokslininkų ir politikų lėmė, koks likimas bus žmogaus, kurio orumas yra sukrėstas. Gvildendama šią temą, D. Gailienė susikoncentravo į „nenormalias“ karių elgsenas, ypač išryškėjusias per Pirmąjį pasaulinį karą – šoką, paralyžių, drebėjimą, baimę ir paniką, mutizmą arba kalbos praradimą, dezorientaciją, košmariškus sapnus ir t.t.
Anot profesorės, karo gydytojai, psichologai, ekspertai ilgai diskutavo dėl tokio „karių išprotėjimo“ reiškinio priežasčių tiek Pirmojo pasaulinio karo metais, tiek ir pokariu. Aistros dėl šios karo traumos prigimties vėl užsiliepsnojo po Antrojo pasaulinio karo. Galiausiai tik Norvegijos mokslininkų, vadovaujamų profesoriaus Leo Eitingerio, tyrimai bei Vietnamo karo patirtis leido padėti tašką diskusijose, pripažįstant potrauminį streso sutrikimą kaip psichologinės, o ne fizinės prigimties reiškinį. Ši ilgai – profesorės teigimu, net nuo Napoleono karų laikotarpio – besitęsusi diskusija svarbi, nes turėjo tiesioginės įtakos šimtų tūkstančių žmonių, kurių elgesys nebuvo suprastas ir kuriems todėl nebuvo sugebėta suteikti adekvačios pagalbos, likimams.
Prelegentė įtikinėjo, kad turime pasimokyti iš šios patirties suvokdami, kad visuomenė kartais per greitai pamiršta ir išstumia traumas. Traumas, staigų ir galutinį psichologinį sulaužymą, patyrę žmonės – ne tik aukos, bet ir liudininkai – kenčia dėl to, kad lieka su savo patirtimi vieni. Tokie žmonės turi gauti terapinę pagalbą, kuri gali ateiti tiek per socialinį veikimą, tiek ir meno formomis. Šia prasme Danutės Gailienės pranešimas siejosi su klausimu, kuris buvo gvildenamas ir minėtame B. Vogelio pasisakyme – klausimo, kaip padėti žmonėms, kurių orumas yra pamintas; kaip užtikrinti, kad žmogaus orumo vertybės būtų laikomasi.
XX tarptautinio Thomo Manno festivalio renginiai Nidoje lietuvių ir vokiečių kalba vyksta iki šio šeštadienio, liepos 23 d. Festivalio programa skelbiama internete www.mann.lt.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą