"Daug kas mūsų dabar klausia, ar tai buvo tikros vestuvės. Tikresnių, ko gero, ir nebūna. Jaučiamės gavę didžiausią gyvenime dovaną. Tokios jaudinančios ceremonijos net negalėjome įsivaizduoti", - po tuoktuvių pasakojo laimingi jaunavedžiai.
Birželio 23–25 dienomis Neringoje vykusio festivalio "Tek saulužė ant maračių" organizatoriai buvo paskelbę atranką. Buvo sulaukta per trisdešimt jaunavedžių anketų. Tad Donata ir Valmantas labai džiaugėsi, kad būtent jie tapo tais laimingaisiais.
Vestuvinės apeigos prasidėjo tradicinėmis nuotakos išlydėtuvėmis Žvejo etnografinėje sodyboje, o jaunikis paskutiniąsias laisvo gyvenimo minutes leido Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos kiemelyje. Jaunikiui radus nuotaką, prasidėjo jų kelionė į "vinčiavą".
Jaunieji, iki tol neturėję jokių sąsajų nei su tautosaka, nei su etnografija, buvo pakerėti tos magijos, kurią padėjo kurti tautiniai kostiumai bei šiandien jau gerokai primiršti įvairūs ritualai bei vestuvinės apeigos.
"Pati dirbu fotografe, tad dažnai dalyvauju vestuvėse ir matau visą virtuvę, kuri ne visada žavi. Mano vyras taip pat nenorėjo tų šiuolaikiškų tradicinių vestuvių, tad buvome nusprendę tik atlikti formalumą ir įregistruoti santuoką. Kai netyčia pamačiau internete apie galimybę susituokti kitaip, nusprendėme dalyvauti. Tačiau mums labai svarbu buvo, kad tai nebūtų tik šou. Todėl esame dėkingi organizatoriams už kiekvieną patirtą akimirką. Ko gero, nieko labiau jaudinančio ir tikresnio negalėjome net įsivaizduoti. Man ašaros dar ir dabar kaupiasi, kai prisimenu tas jaudinančias akimirkas", - pasakojo nuotaka.
"Svarbiausia, kad įvyko tai, kas ir turėjo įvykti - atliekamų ritualų metu jaunieji tikrai pajuto tą virsmą. Juk labai svarbu, kad jaunieji įsisąmonintų, jog tai yra tam tikra riba tarp jaunystės, nerūpestingo gyvenimo ir šeimos. Šį žingsnį žmogus turi priimti su didžiule atsakomybe. Todėl anais laikais buvo sumanyta labai daug įvairių ritualų", - pasakojo viena iš renginio organizatorių, Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser.
Rašytinių šaltinių duomenimis, XIX a. vestuviniai ritualai užsitęsdavo kone dvi savaites, tačiau A. Feser juokavo, kad šiais laikais mes nebegalime sau leisti tiek ilgai švęsti, tad buvo stengtasi apeigas kiek sutrumpinti, kad viskas tilptų į vieną dieną.
"Ir tai teko girdėti atsiliepimų, kad atrodė kiek ištęsta. Bet kiekvienas ritualas be galo svarbus. Pavyzdžiui, kai jaunoji kiekvienam iš jaunikio pusės išdalija stuomenis - drobę, iš kurios bus galima pasisiūti marškinius, taip ji tarsi užsitikrina jų paramą ir pagalbą ateityje. Vokiečių aprašinėtojai rašė, neva kokios kvailos tos lietuvės nuotakos, kad viską atiduoda ir pradeda gyvenimą plikos ir basos. O juk iš tikrųjų duodamas dovaną žmogus sukuria ryšį su naujais namais ir jų aplinka", - pasakojo A. Feser.
Prisiminti anų laikų tradicijas padėjo Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblio "Alka" atlikėjai. Paradui vadovavo martvežio vaidmenį atlikęs Jonas Kavaliauskas, o svočios vaidmenį atliko Elena Šalkauskienė.
"Piršlio vestuvių metu jau nebūdavo, nes jis savo darbą jau būdavo atlikęs iki vestuvių", - minėjo renginio organizatorė.
Kai kuriuos XIX a. vestuvių ritualus dar galime atpažinti ir šiuolaikinėse vestuvėse. Ir dabar dar jaunuosius tėvai pasitinka su duona ir druska. O anais laikais tėvai jaunuosius pasitikdavo rankose laikydami specialų išpuoštą indą - kupką, kuriame būdavo įpiltas silpnas alus.
"Manau, kad kai kuriuos anų laikų ritualus būtų pravartu prisiminti ir pritaikyti šiandien. Labai gražus ritualas, kai visi sustoja ratu ir kiekvienas sako po linkėjimą jauniesiems ir patvirtina "parašu" - užgeria. Tie linkėjimai turi didžiulę galią ir jų niekada nebus per daug", - pasakojo A. Feser.
Nors oras ir nebuvo itin gražus, bet stebėti įspūdingos tuoktuvių ceremonijos šeštadienį rinkosi būriai smalsuolių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą