Tai vienas iš istorinių režisieriaus Rimo Tumino spektaklių, kurio veikėjai – XX a. gyvenę žmonės. Žiūrėdami „Madagaskarą“ galime įsivaizduoti, kaip atrodė šios žinomos asmenybės, pamąstyti, ar jos galėjo gyvenime susitikti. Tai praplečia vaizduotę. Spektaklyje išvysime Salomėją Nerį (Salę) bei žinomą Lietuvių diplomatą ir pasaulinio garso poetą Oskarą Milašių (Oskarą) ir svarbiausia – pagrindinį spektaklio veikėją Kazimierą Pakštą (Pokštą), kuris Lietuvos istorijoje įsiamžino kaip žmogus, siekęs išplėsti mažos šalies ribas, padidinti jos teritoriją nuperkant papildomų žemių (spektaklyje kalbama apie Madagaskaro salą, realybėje jis ieškojo laisvų žemių Angoloje). Kazys Pakštas (1893-1960) siekė įtikinti to meto šalies valdžią, jog tokiai nesaugiai šaliai kaip Lietuva žemės svetur reikalingos tam, kad karo atveju būtų galima išsaugoti šalies genofondą, aukso valiutos atsargas, meno, bibliotekų vertybes. Įdomiausia, kad ši jo idėja nebuvo utopinė, tuomet pasaulyje buvo daug laisvų žemių, kurias išties buvo galima nupirkti ir K. Pakštas buvo beveik įtikinęs to meto politikus savo idėjų realumu. Šiuo klausimu buvo priimta net speciali rezoliucija, kurioje buvo siūloma pradėti tinkamos vietos nedidelei lietuvių kolonijai paiešką ir tyrimą. Bet tai nebuvo iki galo įgyvendinta.
Spektaklis padeda sudėtingą K.Pakšto asmenybę ne tik intelektualiai apčiuopti, bet ir surasti emocinį santykį su juo ir tos epochos žmonėmis, jis moko mus pažvelgti į tarpukario (1918 - 1939) epochą kaip į atvirų galimybių laiką ir sykiu moko apie savo laiką galvoti kaip apie atvirų galimybių laiką.
Pirmojoje spektaklio dalyje daugiausia dėmesio skiriama Kazio Pakšto (spektaklyje – K.Pokšto) idėjai „sutelkti tautą masinėn emigracijon“ į Afriką. Pokštas simbolizuoja žmogų, kurio tikslas – mokytis, išsiveržti iš ankšto tėvų sukurto pasaulio, užkariauti pasaulį ir keisti savo valstybės likimą. Jam svarbiausi dalykai: tauta, valstybė, jos žmonių saugumas. Jo priešingybė – Salė, kuri simbolizuoja moteriškumą, švelnumą, trapumą, amžiną meilės troškimą ir tikėjimą, jog meilė – yra gyvenimo prasmė, siekis ir neišsipildymas. Režisierius Rimas Tuminas meistriškai įkūnija neišsipildymo idėją: Pokštas neiškelia Lietuvos į Madagaskarą, Salė neišgyvena meilės apie kurią svajojo jaunystėje.
Režisierius įstabiai įkorporuoja ir kitas neišsipildymo, frustracijos asociacijas, vaizdinius, istorijas, primindamas legendinius Lietuvos pilotus – Darių ir Girėną, lietuvių liaudies pasakas („Eglė Žalčių karalienė“), Veronikos istoriją. Nepaisant visų neišsipildymo istorijų, simbolių, pasakų, šiame spektaklyje yra kažkas amžino. Tai garso filosofiją: visa praeina, išnyksta, užsimiršta, tik garsas yra amžinas. Čia girdėsime ir jūros ošimą, ir kaimiečių giedojimą, ir tylų varpelių skambesį ir gailią Lietuvių liaudies dainą „Karvelėlis“ ir tylos pauzes, kuriose susitinka esamasis ir būtasis laikas.
Kompozitoriaus Fausto Latėno muzika susilieja į vientisą meninę dermę ir didingą skambesį su dailininkės Vilmos Dabkienės sukurta švaria, šviesia, saikinga daiktų ir detalių scenografija. Įdomiausia detalė – lopšys, kuris vėliau tampa laivu, primenant, jog Lietuva yra valstybė prie Baltijos jūros. K. Pakštas sakydavo, jog “ne kojoms mirkyti Dievas mums jūrą davė, o ja plaukioti savo laivais. Laikas ne profiliu, o visu veidu atsikreipti į ją. Jei tą padarysime, dar šio šimtmečio bėgyje Klaipėda pasivys Rygą ir Karaliaučių ir turės pusę milijono gyventojų...” Ir jeigu 1934 m. Pakštas Lietuvą vadino Jūrine valstybe, jeigu ragino atsisukti į jūrą, tai šiandien ši valstybė ir jos tauta stovi ne tik „veidu į jūrą“, bet ir į „veidu į teatrą“.
Lietuvoje „Madagaskarą“ stebėję teatro ekspertai iš Pietų Korėjos negailėjo komplimentų „Madagaskarui“, pasak jų: „Scenoje nepamatysi nieko ypatinga, pati scenografija minimali, tačiau daiktai atgyja, tai tarsi animizmas. Tumino spektakliai taikosi į pačią teatro esmę – jie įtikina žiūrovą, kad tai, kas šią akimirką vyksta scenoje, yra tikra. Iš jūsų teatro tradicijos galima pasimokyti, kad ne taip svarbu investuoti į dekoracijas – verčiau atsigręžti į žmogaus sielą“. Šį spektaklį matė jau Austrijos, Belgijos, Suomijos, Serbijos, Rusijos, Lenkijos, Kinijos žiūrovas. „Madagaskaras“ įtrauktas į Lietuvos šimtmečiui skirtą Lietuvos režisierių ir dramaturgų savaitę, kuri vyks sostinėje, Vilniaus mažajame teatre (vasario 13-18 dienomis). O Klaipėdoje jį galima pamatyti vasario 24 dieną 18 val. „Žvejų rūmuose“.
Profesoriaus Kazio Pakšto mintys APIE EMIGRACIJĄ, išsakytos 1924-1930 metais
- Žmonės, kaip prekė – eina ten, kur jie reikalingi, kur už jų darbą daugiau mokama; eina iš ten, kur jie mažiau reikalingi, kur jų darbas pigiausias. Lietuvių infliacinė emigracija ir orientuojasi pagal žmogaus darbo kainas.
- Emigracija – didžiausia netektis lietuvių tautai. 1938 m
- Beraščiai, neturintys inteligentinės veiklos vadovybės lietuviai pasmerkti ištirpti svetimųjų jūroje. Po 20 metų liks tik skeveldros.
- Į Lietuvą žiūrėti, kaip į savo tautos Namus, kaip į visuose žemės kampeliuose blaškomą lietuvių uostą.
- Reikia pradėti taupyti savo tautos žmones. Jeigu į visas puses svaidysime savo tautiečius, tai lietuvių tautos amžius nelabai ilgas...
- Išeiviais niekas nesidomi, tarsi tauta būtų gausi lyg Kinija...
- Kaip nukirsta šaka, netekusi kamieno gaivinančių sulčių, mūsų neskaitlinga inteligentija kasdien džiūsta, vysta, skęsta dvasios skurde, kol visiškai paskęs svetimųjų dulkių dolerinėje jūroje...
- Lietuvos valdžia ir visuomenė dar neišmoko branginti žmonių...
- Emigracija – didžiulė netektis lietuvių tautai...
- Dešimtys tūkstančių žmonių iš Lietuvos išvažiuoja į tolimas šalis, o mes dar neturime įstaigos, kuri pasirūpintų jų tautiniu ir materialiniu likimu. Nedovanotinas apsileidimas ir žlibumas...
Šios mintys išsakytos 1924-1930 m., rinktos iš jo straipsnių ir knygos "Kultūra. Civilizacija. Geopolitika" [straipsnių rinkinys] / Kazys Pakštas. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą