Didžiausia tos savaitės intriga - Tomo Bernhardo pjesės „Minetis“ premjera: ji ne tik statoma pirmą kartą Lietuvoje, bet yra statoma nuo pat Mažojo teatro ištakų drauge kuriančių režisieriaus Rimo Tumino, kompozitoriaus Fausto Latėno ir scenografo Adomo Jacovskio; šita trijulė, kurios gebėjimais turėjo progos žavėtis ir Maskvos, ir pasaulio žiūrovai, laikoma Vilniaus mažojo teatro įkūrėjais (nors greičiausiai didžiausia „kaltė“ tektų R.Tuminui).
Tad sakytum, kad šventiniai Mažojo teatro įvykiai prasidėjo tada, kai septynerius metus Maskvos J.Vachtangovo teatrui vadovaujantis ir per tuos metus pasaulio garsenybe tapęs R.Tuminas su gimtojo teatro aktoriais pagaliau vėl ėmėsi statyti spektaklį. Tiesa, trumpam repeticijų procesą buvo nutraukusios maskviškio teatro gastrolės Londone, iš kur jautresnis pagyrimams režisierius būtų parlėkęs žemės kojomis nesiekdamas (R.Tumino „Eugenijus Oneginas“ sulaukė aukščiausių britų kritikos įvertinimų), bet iki pjesės pristatymo kovo 5 ir 6 dienomis dar liko savaitė intensyvaus, t.y. šventinio, darbo. Vaidmenis spektaklyje kuria žinomi aktoriai Arvydas Dapšys, Vladas Bagdonas, Inga Burneikaitė, Eglė Gabrėnaitė, Daumantas Ciunis, Tomas Stirna ir kiti.
Pasirinktą kūrinį R.Tuminas aiškina medžiagos artimumu: „Bernhardui būdinga tema - nuolatinis nepasitenkinimas. Nepasitenkinimas tuo, ką daro jis pats, ir tuo, kas vyksta aplinkui. Aš taip pat esu kupinas nevilties. Nevilties, kurią turiu nugalėti per žaidybos meną ir vėl pakilti į tikėjimą. Kad ir kur būčiau - Lietuvoje, Anglijoje, Izraelyje ar Rusijoje, - visuomet pradedu teatrą nuo nevilties ir einu į viltį. Tai - vienintelis kelias.“
Per ketvirtį amžiaus Vilniaus mažajame teatre sukurti spektakliai praturtino teatro lauką. Antono Čechovo „Vyšnių sodas“ (1990), Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1994), Michailo Lermontovo „Maskaradas“ (1997), Nikolajaus Gogolio „Revizorius“ (2001), Semuelio Beketo (Beckett) „Belaukiant Godo“ (2002), Biljanos Srbljanovič „Šeimyninės istorijos“ (2003), Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ (2004) - beveik visi šie R.Tumino pastatyti spektakliai buvo pasmerkti sulaukti sėkmės ir kritikų pripažinimo.
Šiandien R.Tuminas džiaugiasi į teatrą podraug su Gabriele Tuminaite atėjusia nauja karta, jo gyvybingumu. Dalijasi planais įkurti teatro oazę Labdarių gatvėje turimose patalpose, kur Muzikos akademijos studentai galėtų vaidinti diplominius spektaklius ir kuri laikui bėgant galėtų ir turėtų tapti mokymosi, vaidybos meno, profesinio tobulėjimo centru.
Režisieriaus R.Tumino kūrybos partneris F.Latėnas, įvertindamas, kad šiuo metu Lietuvoje nėra režisierių pertekliaus, siūlo patiems aktoriams būti aktyvesniems ir patiems statyti, juo labiau kad Mažojo teatro aktorių trupę jis linkęs matyti brandaus amžiaus („aktoriaus kūrybinės jėgos, grožis ir branda skleidžiasi iki 40 metų, paskui prasideda kūrybinis saulėlydis“). Žinoma, jam norėtųsi, kad „kultūros politika šiek tiek būtų dosnesnė menui“, bet jis viliasi, kad nors ir nedidelis algos kilstelėjimas nuo liepos pirmosios galėtų būti akstinas aktoriams mažiau blaškytis po televizijos šou. O gerovė, sakė, pavyzdžiu nurodydamas savo kartą, „anksčiau ar vėliau ji vis tiek ateis“.
Šių metų lapkritį sueis 10 metų, kai Mažasis teatras įsikūręs Gedimino prospekte, buvusios Lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ patalpose, kur daugiau nei prieš šimtą metų draugijos užsakymu Mikalojus Konstantinas Čiurlionis sukūrė scenos uždangą. Šią uždangą, kuri šiuo metu saugoma M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, režisierius R.Tuminas rūpinosi eksponuoti per jubiliejaus iškilmes. Ir nors jam buvo atsakyta, uždangos kopija, žada, vis dėlto Mažąjį teatrą per iškilmes papuoš.
Mažojo teatro meno vadovas prisimena, kad šiose patalpose kadaise glaudėsi teatro primadona Monika Mironaitė, „Radiofonas“, Lietuvos televizijos choras, kad jis dažnai įslinkdavo čionai apžiūrėti nusižiūrėtų patalpų teatrui, kad net ketinęs įsidarbinti televizijoje turėdamas mintį įsteigti televizijos teatrą, bet kai šviesaus atminimo prezidentas Algirdas Brazauskas, tuomet grįžęs į premjero pareigas, pasakė: po metų
teatras bus, šis tarė „neskubėkit“ ir iš tiesų prisipažino, kad jam atvėrus duris kiek laiko negalėjęs dirbt. „Taip būna gyvenime, kai susiduri su dalykais, apie kuriuos svajojai - tu jų bijai, ir reikia laiko, kad susitaikytum, kad išmaldautum, kad jie tave priimtų“.
Jubiliejinę Mažojo teatro savaitę bus daugiau išskirtinių vakarų.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą