Simonas Donskovas švenčia jubiliejų: scenoje – ir mylima duktė, kuriai jis dainuoti nelinkėjo

Jubiliejus – garbingas ir nedažnas mūsų scenoje, tačiau tikrai legendai metai atrodo įtakos nedaro. Tas pats stiprus kimstelėjęs balsas, ta pati aistra ir energija, kuri ant kojų kelia visą salę. Ne veltui jis vadinamas „atominiu Simonu“.

Kaip sako koncerto konferansjė Juozas Zavaliauskas: „Simonas Donskovas – ne žvaigždė, jis – planeta. Žvaigždės krenta, o planetos – laikosi“. Pats jubiliatas kuklinasi ir scenoje nestokoja išskirtinio humoro jausmo. „Prieš jus – jaunas, aukštas, lieknas, garbanotais plaukais solistas – Simonas Donskovas“, – pristatė jis ir, sukėlęs visuotinę juoko bangą, pradėjo jubiliejinę programą, kurioje tilpo daug daugiau nei dainos. 

Prieš koncertą Simonas prisipažino: toks didelis, galingas, pilnas netikėtų svečių koncertinis turas gali tapti paskutiniu. „Nežinau, kiek man Dievas duos dar sveikatos ir nervų“, – juokėsi jis ir pasakojo, kad jaudintis ir prasčiau naktimis miegoti jis pradėjo vos tik suplanavo koncertus. Likus savaitei iki pirmojo pasirodymo Šiauliuose, nerimas tiesiog apsėdo.

Jaudulys – vienas, tų dalykų, kurių jam nepavyko atsikratyti net po daugiau nei penkiasdešimties scenoje praleistų metų ir jis kyla ne iš scenos baimės, o iš didelio noro suteikti žmonėms tobulą šventę ir nepamirštamą vakarą. „Kai rengiu solinį koncertą, jaučiuosi už viską atsakingas: labai svarbu, kad visas šou įvyktų be priekaištų, kad nesusirgtų, nesitraumuotų šokėjai, būtų puikus garsas, tinkamos šviesos. Kad žmonės atėję į mano pasirodymus pamatytų tikrą spalvingą šou, kuriame – ne tik aš, bet ir daugybė jaunų talentų, net pasaulio čempionų, kuriais visi galime labai didžiuotis“, – turėdamas omenyje savo svečių, pasaulio šiuolaikinių sportinių šokių čempionų, studijos D&D, šou sakė dainininkas.

Dvi valandos ugningos jubiliejinės programos su garsiausiomis S. Donskovo dainomis, jo šokių kolektyvo šokėjomis, specialia šokių studijos D&D programa ir kviestiniais svečiais pralėkė nepastebėtos.

Simonas nevengė nusileisti į salę ir šiltai bendrauti su publika ir net prisijungti prie savo šokėjų ir pasigalinėti su jomis, kieno judesys grakštesnis. „Niekas nemano, o ir dabar netiki, kad man jau septyniasdešimt. Paskelbęs šitą turą, išdaviau savo amžiaus paslaptį“, – juokiasi jis. 

Dainininką sveikino ne tik jo svarbiausius ir smagiausius biografijos momentus prisiminęs konferansfė J. Zavaliauskas, bet ir jaunas perspektyvus scenos veidas – Dainotas Varnas, kuris sudainavo ne tik savo, bet ir S. Donskovo dainą. Net ilgametės dainininko scenos partnerės šokėjos jubiliejaus proga uždainavo.

Tačiau didžiausia staigmena žiūrovams tapo solenizanto dukra Rita Donskovaitė, kurios pasirodymas iki paskutinio momento buvo laikomas paslaptyje. Ji drauge su D. Varnu atliko jautrų duetą.

S. Donskovas prisipažino, kad į dukros norą dainuoti visada žiūrėjo gana kritiškai ir, prisimindamas savo nelengvą muzikinį kelią, niekada mylimai atžalai tos pačios karjeros nelinkėjo. Galima sakyti net darė viską, kad tik dukra nesumanytų sekti jo pėdomis. Galbūt todėl muzikos mokytis R. Donskovaitė pradėjo vėlokai – jau suaugusi ir ... slapta nuo tėvo.

S. Donskovas iki šiol tikina iki galo nesusitaikęs su mintimi, kad dukra lipa į sceną, tačiau jos muzikinis sveikinimas ji sujaudino ir po koncerto dainininkas pripažino, kad, ko gero, kraujas – ne vanduo ir dukros norui dainuoti jo pasipriešinimas nesukliudys.

Jubiliejinis koncertas baigėsi ne tik ovacijomis, bet ir draugišku choru – visa salė su S. Donskovu traukė garsiausią jo dainą „Laiko ratas“. „Simonai, tu nebaigei medicinos ir netapai gydytoju, tačiau šiandien visus pastatei ant kojų. O ar gi ne taip sako daktarai, kai išgydo žmogų?“ – ilgamečiam scenos kolegai taikliai mestelėjo renginio vedėjas J. Zavaliauskas.

S. Donskovo septyniasdešimtmečio jubiliejiniai koncertai: 10 d. – Vilniuje, 16 d. – Klaipėdoje, 20 d. – Panevėžyje, 23 d. – Alytuje, 24 d. – Kaune, 27 d. – Marijampolėje.