Laiko kaita yra žymiai nuoseklesnė, tiesiogiai įtakojanti vietos (erdvės) pokyčius, kurie ne visuomet išlaiko akivaizdžius laipsniško kitimo bruožus. Tačiau laiko požymiai užčiuopiami tik per konkrečių vietų/objektų egzistavimo trukmę. Todėl neabejotinai, laikas ir vieta tampriai susiję abipusės priklausomybės ryšiais ir stipriai veikia vienas kitą.
Autoriai šįkart siūlo daugiaprasmį vaizdų suvokimo būdą. Viena vertus, jų pateikti darbai konstruoja gan aiškias temos interpretacijas, kita vertus – paliekama praktiškai neribota erdvė subjektyviai laiko ir vietos temos traktuotei. Fotografų kūriniai čia jau nebeveikia kaip nuorodos. Jie šiuo atveju tampa atsargiomis užuominomis į pagrindinių egzistavimo sąlygų analizavimo variantus.
Algimantas Rutkauskas. Sava erdvė 2. Grįžimas į praeitį, 1978-1996 m.
Mistifikuotas, iš esmės prieštaraujantis fotografijos prigimčiai, V. Janušonio Baltijos jūros pasaulis, kuriame laikas ne sustabdomas, o priešingai – ištęsiamas iki amžinybės. Laiko neapibrėžtumas, neturint jokių atskaitos taškų, suformuoja Baltijos jūros kaip monumentalaus ir nekintančio darinio įspūdį, grasinančio amžinybe netvariai mūsų būčiai. Žmogaus palikti veiklos pėdsakai, atrodantys kaip inkliuzai neaprėpiamoje Baltijos jūros erdvėje, tik konstatuoja jo egzistencijos trapumą prieš gamtos didybę. Tai – amžini procesai, kurių niekas nepajėgtų nei pakeisti, nei sustabdyti.
Panašias materijas analizuojantis J. Strazdauskas renkasi kitokią poziciją. Jis fiksuoja žmogaus veiklos pėdsakus, atvėrus žemės gelmes. Laiko ir vietos santykis čia – intensyvesnėje kaitoje. Vietos pokyčiai yra nuolatiniame procese. Fiksuojami natūraliai susiformavę spalvų ir formų dariniai sunkiai mezga ryšius su pažįstamu ir jau prisijaukintu pasauliu, nukeldami į kitas, vis dar nepakankamai pažinias pasąmoninio pasaulio sritis.
Ribinius momentus, tarp įėjimo ir išėjimo renkasi A. Tirlikas, pasitelkdamas labai simbolišką vartų motyvą. Pinhole technikos pagalba nuo bereikalingų detalių apvalytos erdvės ir stipriai deformuoti objektai/subjektai atitrūksta nuo materialaus pagrindo, gerokai praplėsdami asociacijų lauką. Čia įėjimo-išėjimo momentas, kuris galėtų nesunkiai sutilpti į pačią mažiausią laiko segmentą – akimirką, tampa esminiu ribos peržengimo momentu. Nors ir analogišku bet kuriame Lietuvos ar pasaulio taške, tačiau neabejotinai reikšmingu ir galinčiu nulemti labai svarius pokyčius.
Pasikeitimo momentą, jau žymiai konkretesnį – perėjimo iš realybės į fikciją, iš gyvenimo į sceną, nužymi V. Karaciejus. Užkulisinės erdvės, kupinos jaudulio ir įtampos įgyja ypač koncentruotų žmogaus jausmų išraišką. Dramatiški, prožektorių šviesos ištampyti šešėliai niveliuojami po mistifikuotu mėliu, čia vykstančio veiksmo raidos etapus apjungiančiu į sklandų procesą. Tikro ir netikro, čia ir ten sąvokos mainosi. Ribos tarp realybės ir fikcijos palaipsniui išblunka, užakcentuodamos laukimo ir nerimo momentą.
Nors ir saikingesnės dramatizmo išraiškos, bet su žymiai ryškesniu nostalgijos prieskoniu atpažįstamos A. Rutkausko archyviniuose darbuose. Asmeninėse teritorijose, kurios keičiasi ne taip sparčiai, kaip žmonių gyvenimai, sutelpa ir praeities, ir šiandienos pėdsakai, o jų jungiamąja grandimi tampa pats autorius. Nežinia iš kurio laiko užsilikę daiktai, jau seniai praradę savo pirminę paskirtį, čia tampa kaip priekaištai pernelyg skubančiam laikui, neapdairiai paliekančiam itin ryškius savo pėdsakus.
Tradicijos ir nūdienos sandūra, ryškėjanti A. Šeštoko fotografijoje, galėtų būti analizuojama keliais aspektais. Pirmiausia intriguoja ilgametės svetimos tradicijos į(si)terpimas į vietos lauką. Jos pakitusi, ne tik aplinkinių sąlygų, bet ir kitokių vertybinių nuostatų, nulemta samprata. Ryškų komercinį atspindį turintis reiškinys autoriaus nuotraukose atsiskleidžia itin subtiliais niuansais. A. Šeštokas, savo vaizdams siekdamas suteikti papildomą laiko dimensiją, juos fiksuoja ant daugiau nei penkiasdešimties metų senumo stiklo plokštelių. Pačioje plokštelių emulsijoje ryškėjančios laiko žymės tampa dar vienu prasminiu sluoksniu japoniško sodo temai. Techniškai netobulos nuotraukos kontrastuoja su idealiu, nors ir dirbtinai suformuotu gamtos grožiu. Ir čia gal ne tiek svarbus tampa sodo Lietuvoje įkūrimo faktas, kiek tradicijos vieta žmogaus gyvenime.
Ne tokius painius filosofinius apmąstymus, labiau susijusius su svetimos vietos ir naujo žvilgsnio sąveikos metu gaunamomis išraiškomis, pasitelkia R. Vaitkus. Paryžius – pats savyje talpina begalę kontrastų. Čia žaibišku greičiu lekia laikas pro praktiškai šimtmečiais nesikeičiančius architektūros paminklus. Mainosi vaizdai, žmonės, jų gyvenimai, tradicijos. Iš dalies keičiasi ir pats miestas, tik idealistinis jo paveikslas mūsų sąmonėse lieka beveik nepakitęs...
Kaleidoskopinio pobūdžio, daugiau ar mažiau realistiškų vaizdų išklotinėje dviejų pagrindinių egzistavimo sąlygų tema, išryškėja ne tik gana skirtingi temos matymo rakursai, bet ir atsiveria skirtingi komunikacijos kanalai. Analizuojamos situacijos ar požiūriai gal ir negalėtų vadintis unikaliais, bet stereotipiškiems sprendimams vietos taip pat beveik nebelieka.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą