Šis Ž. Rėzos kūrinys tiesiog akimirksniu apskriejo pasaulį, pelnydamas Moljero, Laurenco Oliver Didžiojoje Britanijoje premijas ir Tony apdovanojimą JAV. 2011 m. į didžiuosius kino ekranus pjesę perkėlė režisierius Romanas Polanskis.
Kūrinio epicentre - dviejų šeimų ir jų atžalų ginčas. Norėdami išspręsti problemą, kodėl susimušė vaikai, susitinka jų tėvai. Pradžioje mandagi, dalykiška idilė vis dėlto pradeda irti - viršutinis plonas etiketo sluoksnis ima byrėti, situacija perauga į chaosą. Susitikimo metu prasiveržia abiejų porų seniai "konservuoti" pykčiai bei vidiniai išgyvenimai, psichologinės problemos. Tačiau su nuolat augančiu situacijos dramatizmu ir įtampa spektaklis iš tiesų tampa vis komiškesnis. Tą patikino ir susirinkusieji, scenoje atradę dalelę savęs, - jie kone viso spektaklio metu nuoširdžiai juokėsi.
Režisierius Marius Pažereckas, kuriam tai - antrasis spektaklis, šią komišką pjesę pasirinko trumpai argumentuodamas, jog gyvenimas ir taip pilnas liūdesio: "Kam dar apie jį kalbėti ir galvoti?"
PASIRINKIMAS. Režisierius Marius Pažereckas šią komišką pjesę pasirinko argumentuodamas, jog gyvenimas ir taip pilnas liūdesio: "Kam dar apie jį kalbėti ir galvoti?" Angelinos FURMANIUK-SAVICKIENĖS nuotr.
Paklaustas, ką gi reiškia ekscentrinė komedija, jaunasis kūrėjas, vaidinantis dar ir Klaipėdos dramos teatre, tikino, jog tai - spektaklis, kuriame personažai "piešiami" ryškiomis spalvomis.
"Kai perskaičiau pjesę, akyse iškart iškilo vaizdai, regėti žymaus amerikiečių režisieriaus Vudžio Aleno (Woody Allen) filmuose", - apie pirmąjį užplūdusį jausmą pasakojo M. Pažereckas.
Į darbus kibusi kūrybinė grupė stengėsi, kad spektaklis nebūtų pernelyg buitiškas. Todėl vietoj minkštų baldų ir kitų įprastų interjero detalių, kuriančių jaukią, idilišką namų aplinką, buvo pasirinktos modernios metalinės kėdės bei kavos staliukai.
Didžiausia problema, su kuria susidūrė režisierius, - iš kur gauti pinigų ir kur reikės rodyti spektaklį? "Dėkoju aktoriams, kurie nepabūgo rizikuoti ir dirbo iš idėjos", - džiaugėsi M. Pažereckas.
Vieno iš spektaklio aktorių ketvertuko - Kęstučio Bručkaus akimis, pjesė tiesiog puikiai parašyta. Kūrinys paremtas dialogais - todėl ji toks gyvas ir natūralus: "Reikia spėti suktis su tekstu ir regažais, nes dialogas duoda greitesnį ritmą nei ilgi monologai. Statydami šį spektaklį, aktoriai privalo būti pasiruošę viskam - čia nepasislėpsi už įmantrių dekoracijų, šviesų efektų. Šalia sėdintis žiūrovas supras, jei pradėsi jam meluoti."
Spektaklio žiūrovui susidarė įspūdis, jog aktorių vaidyba buvo itin organiška ir natūrali. K. Bručkus sakė, jog jo įkūnytas personažas aktoriui yra artimas. "Man patinka jo atvirumas, o labiausiai žavi homuro jausmas, sveika ironija ir kandumas. Gal tuo mes ir panašūs su personažu", - šypsojosi pašnekovas.
Kuo išskirtinis spektaklis "Skerdynių Dievas"? Savo žanru. "Juk tai - komedija. O pastatyti gerą komediją, prajuokinti žiūrovą, yra žymiai sunkiau nei parodyti kito žanro kūrinį. Labai vertinu gerą ir išlavintą humoro jausmą. Žinia, yra daug pigių komedijų, tačiau jos man tiesiog nejuokingos", - mintimis dalinosi K. Bručkus.
Kitus spektaklio personažus įkūnija Kristina Švenčionytė, Justina Vaikšnoraitė ir Mikalojus Urbonas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą