Įsivaizduokite tokią situaciją. Vyksta namo gyventojų susirinkimas. Prieš jį kaimynai draugiškai užpildė ir miesto savivaldybei pateikė prašymus dėl automobilių stovėjimo vietų. Tiesa, nors jų prašyta 9, kažkodėl valdininkai nusprendžia skirti tik 5. Tad tarp 9 kaimynų prasideda ginčas. Kam tų vietų vis tik reikia labiausiai? Vykstančio konflikto metu kaimynai pradeda diskutuoti apie tai, kad turi mažai pinigų, išlaiko neįgalius tėvus, sodina prie namo tulpes, tad vietą privalu skirti būtent jiems. Įtampa auga, balso tonas - taip pat. Staiga atsiveria asmeninės nuoskaudos vienas kitam, pasigirsta riksmai, klyksmai, keiksmai. Draugiškai vienas su kitu sutarę kaimynai staiga tampa baisiausiais priešais.
Vyko egzaminas
Ko gero, ne vienam teko pažinti situaciją, kai šalia supantys žmonės kritiškomis aplinkybėmis atskleidžia savo kitą veidą.
Tačiau Klaipėdoje besimokantys 20-mečiai Angelina Daukaitė, Kamilė Pilibaitytė ir Osvaldas Tokarevas kartu su bendramoksliais turėjo į šią situaciją žvelgti ir ją narplioti kone pusę metų. Ir galiausiai jiems teko atskleisti žmonių, kurie dėl tų nelemtų stovėjimo vietų vienas kitam pasiryžę perkąsti gerkles, charakterius.
Pasirodymą, kuriame žiūrovai galėjo išvysti tokį reginį, jaunieji aktoriai surengė sausio pradžioje.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultete studijuojantys jaunuoliai pripažįsta - lengva nebuvo. Tačiau po pasirodymo susirinkusi publika žavėjosi jų meistriškumu. "Tokios vaidybos iš jų nesitikėjau", "Susikaupę, net juokingiausiose scenose neprapliupo juokais, tai bent!", "O man labiausiai patiko tai, kad patikėjau tuo, ką jie vaidina", - tokius pokalbius buvo galima išgirsti po spektaklio.
"Vakarų ekspresas" apsilankė šiame LMTA pirmakursių vaidybos egzamine ir pakalbino spektaklyje vaidinusius jaunuosius aktorius.
LMTA Klaipėdos fakultete besimokantys aktorystės studentai atskleidė, kad teko nueiti ilgą kelią, kol jie atrado savo pašaukimą.
Kiekvieno jų istorija skirtinga, tačiau galiausiai atvedė į aktorystę ir suvedė juos kartu - užlipę ant scenos, jie patys įsitikino, kad gali nustebinti net ir subtilų skonį turinčius žiūrovus.
PATIRTIS. Osvaldas Tokarevas pasakojo, kad vien Plungėje veikiančiame teatre praleido kone 11 metų.
Vilmos Antropikienės nuotr.
Įspūdingas pakvietimas
Iš Kauno kilusi A. Daukaitė teigė, kad savo talentą atrado po to, kai ryžosi gyvenimo pokyčiams.
"Maniau, kad aktorystę pasirinkau netyčia. Tačiau vėliau supratau, kad gyvenime taip nebūna. Pamenu save 9-oje klasėje - buvau be galo nepatenkinta savimi, bijojau žmonių, bendravimo.
Taigi, sumaniau nuvykti į vasaros stovyklą. Rinkausi tarp šokių ir kino vaidybos stovyklų. Galiausiai pasirinkau. Savaitę praleidau besimokydama apie scenarijus, filmų kūrimą, personažus. Ir kylanti režisierė Marija Kavtaradzė pasiūlė man atvykti į Vilnių mokytis. Taigi, savaitgaliais ėmiau pas ją važinėti ir mokytis", - kalbėjo mergina.
A. Daukaitė pasakojo, kad 11-oje ir 12-oje klasėje kaip reikiant plušėjo mėgindama perprasti aktorystės paslaptis.
"Baigusi mokyklą tikėjausi įstoti į Didžiojoje Britanijoje esančią mokyklą. Apie tai svajoja, ko gero, visi. Tačiau likimas lėmė taip, kad pradėjau mokytis Lietuvoje. Įstojau į LMTA", - sakė jaunoji aktorė.
A. Daukaitė pripažino, kad ant aktorystę besimokančio jaunuolio pečių krenta milžiniškas krūvis.
"Jis yra tiek emocinis, tiek fizinis. Paskaitų - be galo daug. Skaičiuoju, kad akademijoje praleidžiame nuo 8 valandos ryto iki 10 valandos vakaro", - dėstė ji.
Paklausta, kaip įsikūnija į tam tikrą personažą, A. Daukaitė dėstė, kad tam prireikia nemažai laiko ir jėgų. "Tai ilgas procesas apie tai, kaip mokaisi suprasti žmogų, kuris gali turėti tam tikrų tavo savybių, nors jis ir nėra tavimi. Stengiesi su juo susipažinti ir pamilti. Galima sakyti, kad elgesys turi būti toks pat kaip ir su tikru žmogumi", - kalbėjo mergina.
Ji akcentavo, kad ir šiame spektaklyje jos personažas buvo artimas jai pačiai. "O patį spektaklį kūrėme kone pusę metų. Pradėjome apie tai galvoti jau nuo rugsėjo mėnesio", - pasakojo ji.
KRŪVIS. Angelina Daukaitė teigė, kad pradėjus studijuoti aktorystę pasijaučia be galo didelis krūvis, tačiau mergina įsitikinusi - visi iššūkiai yra įveikiami.
Mortos Juciūtės nuotr.
Pasakojo istorijas
Pasirodymas prasidėjo žmonių pilname koridoriuje. Jame buvo išdėstyta kelios dešimtys stalų, ant kurių jaunuoliai buvo pasidėję maisto produktus: pomidorus, bulves, morkas, duoną, sviestą ir panašiai. Prie stalų priėję jaunieji aktoriai ėmė ruošti valgį, o tai darydami nejučia pradėjo pasakoti savo istorijas - kiekvieno atskirai galėjo pasiklausyti prie konkretaus stalo susirinkęs gausus būrys žiūrovų.
Vieni pasakojo apie skaudžius konfliktus su draugais, kiti - apie patyčias, treti - apie sunkumus bendraujant su tėvais.
Dalies jų akyse pasirodydavo ašaros.
"Buvo tokia sąlyga - pasirinkti linksmą arba liūdną istoriją. Žinoma, ji turėjo būti tikra. Tačiau pastaroji sąlyga nebuvo griežta. Mano istorija buvo liūdna. Lengviau pravirkdyti ar pralinksminti žiūrovą? Net nežinau. Sako, kad prajuokinti. Aktoriaus užduotis parodyti žiūrovams emocijas, kuriomis eitų patikėti, žinoma, yra nelengva", - kalbėjo A. Daukaitė.
Svarbu nepamiršti vieno dalyko
Tuo metu klaipėdietė K. Pilibaitytė dėstė, kad jos gyvenimo aistra - šokiai. Vilniuje veikiančioje Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ji mokėsi šokti baletą.
"Visus dešimt metų gyvenau Vilniuje. Pamenu, kad visą tą laiką kartu troškau būti ir aktore. Tačiau tai buvo vadinamoji drambliuko svajonė - neturėjau patirties", - pasakojo jauna mergina.
Tačiau jos svajonei buvo lemta išsipildyti.
"Nors svajojau ir to ilgą laiką neįgyvendinau, galiausiai viskas pasisuko kiek kita linkme. Toks jausmas, kad taip turėjo būti. Likus paskutinėms dienoms iki stojimų pabaigos profesorius Valentinas Masalskis rekomendavo žūtbūt stoti. Kadangi jis geras dėstytojas, nusprendžiau pamėginti.
Nuėjau. Ne itin ruošiausi, vis dar mažai ko tikėjausi. Bet įstojau. Perėjusi du stojimo etapus supratau, kad galbūt čia man ir vieta. Juk prieš tai gyvenime buvo nutikę ir ne itin linksmų dalykų. Jaučiausi likimo baudžiama. Tačiau įstojus į aktorystę viskas pasikeitė. Pasijaučiau daug geriau. Vadinu tai likimu", - kalbėjo K. Pilibaitytė.
Jaunoji aktorė, kalbėdama apie vaidybą, aiškino, kad aktoriui itin svarbu suprasti, jog jis vaidina ne vienas. "Mums tai ir dėstytojas kasdien akcentuoja, nes mėgina išvaikyti tą narcisizmą. Juk atėjęs į sceną tu tarytum užmiršti, kad šalia tavęs yra ir kitas žmogus. Bet jei vienas kitam nepadėsite, vargu ar pavyks suvaidinti gerai. Tai sunku emociškai suprasti, kad esi ne vienas scenoje. Be to, aktoriui svarbu pajausti ir savo personažą", - teigė ji.
K. Pilibaitytė aiškino, kad pirmakursių vaidybos egzamine buvo keliama užduotis neturėti kito personažo, o suprasti save, tad jaunieji aktoriai spektaklyje atspindėjo savo poelgius ir emocijas. "Kai kurie spektaklyje reagavo labai audringai. Bet yra visokių žmonių", - juokėsi mergina.
LIKIMAS. Kamilė Pilibaitytė pasakojo tikinti, kad jos pasirinkimas studijuoti aktorystę buvo nulemtas likimo.
Viktorijos Miliauskaitės nuotr.
11 metų - Plungėje
Jos bendraamžis O. Tokarevas prisimindamas, kaip atrado aktorystę, pasakojo, kad nuo mažens domėjosi sportu: žaidė futbolą ir krepšinį. Matydami, kad vaikas labai aktyvus, tėvai jam pasiūlė nuvykti į teatro užsiėmimus Plungėje.
"Tačiau pirmi 2 metai man ten ne itin patiko. Tačiau kuo toliau, tuo labiau man leisdavo save išreikšti. Taigi, su laiku pamėgau teatrą. Buvo svarbi ir atmosfera. Pastebėjau, kad mane traukia ir kūrybinis darbas. Kartu su Romu Matuliu statydavome spektaklius. Taip pat organizuodavome renginius. Taigi, net 11 metų praleidau vien teatre Plungėje.
Aš supratau, kad teatras yra mano gyvenimo kelias, kuris mane nuvedė į LMTA. Tiesa, prieš tai mėginau stoti ne Klaipėdoje, o Vilniuje esančiame fakultete. Tačiau čia nepatekau. Tuomet nusprendžiau atsikvėpti. Vienerius metus svarsčiau, ką norėčiau patobulinti, ko noriu iš gyvenimo", - kalbėjo vaikinas.
Jaunasis aktorius po metų vėl pamėgino stoti į aktorystę.
"Ir man pavyko", - šypsojosi jis.
O. Tokarevas pasakojo, kad aktorystėje jį labiausiai žavi vienas dalykas.
"Galima sakyti, kad įsikūnydamas į kokį nors personažą, turi jame atrasti dalelę savęs. Net didžiausiame niekše arba gerame žmoguje atrandi savo savybių, jas hiperbolizuoji.
O mane labiausiai teatre žavi tiesos ieškojimas. Ji žavi ir žiūrovą. Nes jis pamato kažką artimo sau, ant scenos atranda dalykų, kurie vyksta ir realiame gyvenime. O štai, jei meluoji, žiūrovas jau nebepatiki", - įsitikinęs jaunasis aktorius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą