Filmas "Zero-2" kultiniu tapo dar iki premjeros

"Bongiorno!" - šūkteli Vytautas Šapranauskas ir atsitraukia nuo pusnuogės moters, kuri paskubomis bando užsitempti kelnaites. Tai epizodas iš naujausio lietuviško filmo "Zero-2" - pirmojo iš mūsų šalies kinematografinės produkcijos, priskirto "S" kategorijai.

Susumavus reklaminės kampanijos faktus, kūrybinė komanda žinią apie "Zero-2" paleido užtikrintai, kaip pistoleto šūvį. Vieną vakarą sostinės senamiestyje, siaučiant sniegui, šiaip taip pavyko susitikti su filmo režisieriumi Emiliu Vėlyviu. Jo vardas nuo pat pirmųjų kinematografinių pasiekimų AXX festivalio rėmuose: "Matvaju", "Mazgas", "Zero", - linksniuojamas nesibodint prikergti "skandalingo" ir "šokiruojančio" epitetų.

"Popso" užuominos

"Zero" prieš ketverius metus gerokai sudrebino saldų lietuviškojo kinematografo pasaulį. Jokio dvasingo seilėjimosi, riteriškos meilės, giliaminčių pauzių, talpinančių žiovulį keliančius intensyviai nebylius intensyvius dialogus. Bet buvo kraujo, greičio, pigių moterų ir pigių vyrų, ekstaziško smurtavimo ir itin gyvų dialogų, gerai pasūdytų necenzūrine leksika. Žodžiu, filmas apie gyvenimą, kuris iš tiesų yra greičiau tamsus, nei švelniai rožinis.

"Zero-2" buvo laukiamas. Režisierius minėjo, kad kino gerbėjų forumuose ne kartą užsiminta apie tai, jog būtų gerai sulaukti tęsinio.

Dėmesį prikaustantis ir intriguojantis filmo anonsas bei visa krūva plakatų pažadėjo, kad "Zero-2" tikrai nepagailės veiksmo bei kraujo.

Šiek tiek stabtelint prie reklaminės filmo medžiagos, galima pastebėti, kad filmo plakatai primena vieno populiaraus lietuviško žurnalo dizainą. Tai galima traktuoti kaip drąsų spyrį "popsui" į sėdimąją, kita vertus, kaip tokį pat drąsų ir atvirą "stovėjimą" jos rėmuose.

"Zero-2" laisvai galės žiūrėti ir suprasti ir tie, kurie nematė pirmojo filmo. E. Vėlyvis patikino, kad filme veikia visai kiti personažai ir vystomos kitos pasakojimo linijos.

Paprašytas papasakoti apie filmą, režisierius nenorėjo leistis į siužeto vingius. Anot jo, kiną reikia ne pasakoti, o žiūrėti. Tačiau netrukus užsiminė, jog taip pat, kaip ir pirmajame "Zero", čia vystomos kelios siužetinės linijos, kurios persipindamos nuves iki netikėtos atomazgos, keli pagrindiniai ryškūs personažai, kurie nebūtinai sulauks pabaigos titrų vis dar plakančia širdimi.

Kriminalinė melodrama

Filmas pristatomas kaip kriminalinė melodrama. E. Vėlyvis šypsojosi, paklaustas apie šį įvardijimą: "Kitaip sakant, kriminalinė muilo opera."

Tęsiant kalbą apie "Zero-2" žanrinę priklausomybę, režisierius atviravo, kad šioje srityje būta eksperimentų: "Norėjome parodyti visus siužetus skirtingais žanrais. Pradėti nuo trilerio, veiksmo, dramos, komedijos, baigti melodrama... Sujungti viską ir to neslėpti. Taip daroma jau minėtose muilo operose - ten niekas neslepiama."

Režisierius žavisi muilo operų subtilybe, kuri filmui baigiantis įvaro auditoriją į nuostabos katarsį net tuo atveju, jei ta pabaiga buvo aiški nuo pirmųjų filmo minučių. Tai, anot E. Vėlyvio, tiesiog privalo būti filme, jei norima sužavėti auditoriją: "Tegu žiūrovas žino, kas bus, ir matydamas tai pasitenkina. Jei to nepatiri - manai, kad filmas buvo nekoks."

"Zero" pavadinimas iškart išduoda, jog žiūrovas gali tikėtis nepasaldinto ir aštraus siužeto, kad perdėtai šventeiviškai netūpčiojant bus rodoma viskas. Tokia kino kalba mūsų šalyje yra visiška naujovė.

Žvelgiant į margaspalvę pasaulinio kinematografo tradiciją galima tik sutrikus gūžčioti pečiais - visur kitur šokiruojantys vaizdai jau seniai nieko nebešokiruoja. Tačiau E. Vėlyvis nesijaučia diegiantis kokias nors naujoves - toks šio režisieriaus kalbos su žiūrovais būdas. "Nesakau, kad atradau kažką naujo - taip nėra. Tiesiog nebuvo taip kalbančių iki šiol, - akcentavo jis. - Filmu parodžiau, kad apie aktualias problemas galima šnekėti ir tokia forma, nebūtina nuolat verkšlenti. Tiesiog vieni šneka vienai, kiti kitaip..."

Televizijos šablonai

Jau minėtasis plakatų dizainas labai aiškiai nurodo, kad "Zero-2" vienaip ar kitaip nagrinės masinės kultūros reiškinius. Nuojautą patvirtina ir "raktažodžiai", kuriuos galima išskirti filmo apraše: silikoninės krūtys, mafija, išdavystė, narkotikai, policija... Dėliojasi paveikslas, kuris labai primena bet kurią televizijos laidą.

E. Vėlyvis, paklaustas apie televizijos įtaką filmui, kalba visai atvirai: "Aplinka visada turi įtakos, ypač televizija. Bet aišku, kad savo kūrinyje darai kažkokią transformaciją. Tai vis kitaip pasireiškia - vieni žiūri ironiškai, kiti rimtai, kiti kopijuoja ar interpretuoja... Šiame filme taip pat bus nemažai tokių momentų, bet ne tiek pačiame siužete, daugiau personažų bendravime."

Televizijos virtuvę gerai pažįstantis režisierius galėjo išnaudoti joje nuolat naudojamas vaizdo konstravimo taktikas.

Išskirtinį E. Vėlyvio kino kalbos žargoną galbūt lemia ir tai, kad režisierius mokėsi tapybos, o ne kino meno. "Žmonės, mokęsi akademijoje, turi savitą kinematografo supratimą. Man tai yra tam tikra susipažinimo forma, mano kalbėjimo būdas ir niekas daugiau. Neieškau jokių gilių prasmių. Jų ir nereikia ieškoti. Jei jos yra mano filmuose - jos matomos, niekur nesuslėptos. Lietuviškame kine vyraujanti Ezopo kalba, kilusi iš oficialiosios mokyklos, man atrodo daugiau blefas", - sakė režisierius.

Lietuvai trūksta kino

Kalbos apie pinigus mūsų šalyje yra neišvengiamos, bet E. Vėlyvis, paklaustas, ar Lietuvoje apsimoka kurti komercinį filmą, tik juokiasi.

"Kaip gali būti verta, jei neapsimoka. Lietuvoje apskritai nėra komercinio kino. Net jei šnekame apie nekomercinį kiną - jo nėra. Atsiranda vienas kitas režisierius, kuris sukuria istoriją, bet tai dar nereiškia, kad sukurtas filmas. Jei kažką nufilmuoji, tai dar nėra filmas", - gana kategoriškai taria režisierius, kalbai pasisukus link dabartinio Lietuvos kinematografo.

Situacija gana liūdna tiek su kūrybiniu potencialu, tiek su pelnu. "Lietuvoje nėra nė vieno filmo, sukurto iki šių dienų, kuris atsipirktų, nešneku apie tai, kad uždirbtų kitam filmui. Komerciniu Amerikoje laikomas tas filmas, kuris uždirba aštuoniems filmams į priekį", - sakė režisierius.

Savo naujausią darbą E. Vėlyvis įvardija kaip eksperimentą - jei jis išdegs, tai bus pirmasis filmas per visą nepriklausomybės laikotarpį, kurio kūrimo išlaidos bus atsipirkusios.

Kultūros ministerija neremia "Zero-2". Režisierius skeptiškai vertina ministerijos strategiją remti tik "meniškus" kūrinius: "Jiems geriau remti tai, ko žmonės nesupranta."

Vadi MISERI