Gyvenimas, kaip nepranokstamas dramaturgas

Lietuviškas kinas

"Kaip kišau galvą į kiną? Iš nežinojimo", - atsakinėdama į žiūrovų klausimus juokėsi jaunosios kartos režisierė Giedrė Beinoriūtė, Palangoje pristačiusi du naujausius savo filmus.

Vienas iš jų - dokumentinis animacinis pasakojimas "Gyveno senelis ir bobutė" apie režisierės senelius, sovietmečiu ištremtus į Sibirą - pirmąkart pademonstruotas vos prieš porą mėnesių Vilniuje vykusiame tarptautiniame moterų filmų festivalyje "Šeršėliafam".

Antrasis - "Vulkanovka. Po didžiojo kino" - nufilmuotas 2005-aisiais, po to, kai tolimoje civilizacijos apleistoje Vulkanovkoje dvejus metus su pertraukomis buvo kuriamas Šarūno Barto vaidybinis filmas "Septyni nematomi žmonės".

Kodėl pasirinkote tokią keistą formą naujausiam savo filmui - dokumentinę animaciją, ir kaip žiūrovai tai priėmė? - pasiteiravome G. Beinoriūtės.

Buvo neramu, kaip toks pakankamai asmeniškas filmas atrodys kitiems. Vis dėlto festivalyje jis buvo priimtas labai šiltai. Žiūrėjo ir kino žmonės, ir buvę tremtiniai, jauni ir seni - verkė, jaudinosi. Buvau nustebusi.

O kodėl pasirinkau tokią formą? Todėl, kad filmuotos medžiagos apie tremtį nėra išlikę, tik nuotraukos. Toje istorijoje buvo dalykų, kurie neužfiksuoti nuotraukose, o papasakoti norėjau. Pasakotojas filme yra maža mergaitė, aš, kalbanti apie savo senelius. Čia yra fantazijų ir įsivaizdavimų - juk aš Sibire nebuvau, istoriją žinau tik iš senelių pasakojimų ir mamos, kuri viską irgi prisimena kaip vaikas. Animacija padėjo filme atsirasti fantazijoms. Taip ir atsirado tas jungtinis žanras - iš vargo, iš neturėjimo. Bet žmonės jį priėmė nesunkiai, nors ir stebėjosi. Stengėmės padaryti maksimaliai artimą, prie nuotraukų kuo labiau derančią animaciją - viskas piešta tarsi ant kitos nuotraukos pusės, senu rašalu. Prisiminimas pateikiamas tokiu paprastu, net lyg ir primityviu vaiko stiliumi.

Kodėl po Š. Barto keliavote į Vulkanovką, vaizduojamą antrajame filme?

Pirmas sumanymas, dėl kurio mane pakvietė į Š. Barto grupę, buvo toks, kad lygia greta sukurčiau dokumentinį filmą apie jo filmą. Tačiau lėšų tam negavome, bet grupėje likau. Dėl ko grįžau, yra kelios priežastys. Viena - neįgyvendintas sumanymas. Be to, ten būdama susidraugavau su vietiniais Krymo totoriais, jie man pasidarė kaip giminaičiai. Pasibaigus "Septynių nematomų žmonių" filmavimui pajutau, kad noriu ten sugrįžti, pažiūrėti, kaip filmas paveikė tą mažytę kaimo bendruomenę. Norėjau pasidalyti keistu jausmu, kuris ten apima - tarsi keliautum laiku atgal, taip pat pasvarstyti apie mūsų vakarėjimą. Vulkanovkos gyvenimas "be civilizacijos" kelia ne tik užuojautą, bet ir pavydą.

Kuris - vaidybinio ar dokumentinio filmo - žanras jums artimesnis?

Kiekvienas žanras savotiškai įdomus. Kas yra dokumentikoje? Tas, kad niekada nesukursi charakterio įdomiau, nei yra tikri gyvi žmonės. Tai neįmanoma. Esu filmavusi filmą "Troleibusų miestas" apie "zuikius" ir kontrolierius. Tokios dramaturgijos neįmanoma sukurti, išgalvoti. Kita vertus, vaidybiniame kine - kitos galimybės pasireikšti kūrybingumui, gali daugiau prisigalvoti, daugiau leisti fantazijai. O paskutiniame filme reikėjo maksimalaus tikslumo, nes jis visas yra animuotas - sukurtas iš nejudančių paveikslėlių. Reikėjo visą kadruotę iš pradžių turėti ant popieriaus, ir jokios galimybės improvizacijai, atsitiktinumui. Labai sunku, kartais atrodo, kad gyvenime daugiau tokių filmų nedarysiu. Bet iš kitos pusės labai įdomu pasitikrinti, kiek kūrybiškai esi pajėgus.

Man svarbiausia - apie ką aš kalbu, o forma svarbi tiek, kiek ji padeda tą istoriją atskleisti. Todėl mano filmų skirtingi stiliai, žanrai - kiekviena istorija reikalauja vis kito. Animacija dokumentikoje atsirado ne kad apstulbintų, o todėl, kad taip reikėjo.

Be filmų kūrimo dar esate stačiusi spektaklius, vaidinusi seriale "Atžalos", išleidusi eilėraščių knygą su aktoriumi Gediminu Storpirščiu. Šiame kontekste darbas "Vaikų linijoje" - šioks toks netikėtumas.

Aš į ją atėjau kaip savanorė, baigusi magistrantūros studijas Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakultete. Paradoksas - užuot susiradusi normalų darbą, nuėjau dirbti savanoriško. Tai turbūt susiję su prasmės ieškojimu, noru įprasminti savo buvimą. Man ten labai patiko. Be to, iš ten yra vienintelės mano sąlyginai stabilios pajamos.

Režisūra iš visos jūsų veiklos - mieliausia širdžiai?

Režisūra yra mano profesija - tai, ko mokiausi ir kuo norėjau būti nuo vaikystės.

Pirmiausia norėjote dirbti teatre?

Norėjau, bet pasisuko taip, kad daugiau dirbu kine. Visiškai neprivalai užsispyręs daryti kažką viena. Jei pasitaiko galimybė, tikrai nori kažką pasakyti, forma nesvarbu.

Ar, būdama jaunosios kartos kūrėja, nemaištaujate prieš vadinamąją lietuvišką poetinę dokumentiką?

Aš nežinau, čia kritikai daugiau gali pasakyti. Manau, kad mano filmuose yra tradicinių poetinės dokumentikos elementų. Kai išėjo "Troleibusų miestas", daug kas kalbėjo ne apie maištą, bet apie kažką kitokio, nes filme buvo daug kalbama. Visuose mano dokumentiniuose filmuose daug kalbama, o tradicinė mūsų dokumentika mažakalbė.

Dažnai apgailestaujama, kad Lietuvoje kino padėtis prasta. Kodėl vis dėlto kuriate - ar iš saviraiškos poreikio, ar iš tam tikro patriotiškumo?

Labai sunkus klausimas. Tikriausiai viskas, ką išvardijote, tinka. Yra patriotizmo - norisi parodyti, kad yra kinas Lietuvoje. Pabūni susidėjęs rankas ir vėl nori kažką daryti, nepasiduoti.

Lietuviškus filmus iki šiol žiūrovai nelabai mėgo dėl jų lėtumo, giliamintiškumo. Ar nekilo noras kurti to, kuo įtiktumėte masiniam žiūrovui?

Ne. Į masinį žiūrovą nesiorientuoju, jiems yra skirti kiti filmai. Bet aš pati nemėgstu perdėm giliamintiškų, perdėm lėtų ar neprofesionaliai sukurtų filmų. Stengiuosi, kad jie "kabintų" vienaip ar kitaip - ar humoru, ar būtų jautrūs, ar žanras nematytas. Visada galvoju apie tai, kad būtų įdomu žiūrėti. Nedarau filmų sau, bet orientuojuosi į savo skonį ir pastebiu, kad skonis sutampa su nemažai ne tik Lietuvos žmonių, bet ir užsienio. Žiūrovas yra, tik reikia jį prisijaukinti, užsiauginti, ir kad būtų erdvė filmams rodyti.

Kokių turite planų ir svajonių?

Trise su draugais esame įkūrę kino studiją "Monoklis" ir svajojame ten kurti filmus. Noriu būti šioje sferoje, ir kad kino gyvenimas būtų Lietuvoje, ir kino bendruomenė aktyvesnė, su žiūrovu ryšys atsirastų, jis eitų į lietuvišką filmą ir tuo didžiuotųsi.

Giedrė NORVILAITĖ