Kultinio LNK serialo "Nekviesta meilė" veikėjo Rudolfo žmonos Gertrūdos dramatišką vaidmenį atliekanti Audronė Paškonytė, Kauno dramos teatro aktorė, prisipažįsta, kad dauguma jos sukurtų personažų - keistos, fatališkos asmenybės.
Kartais aktoriai prisipažįsta, kad vaidmuo nelimpa. Kaip jums pasisekė sukurti tokį ryškų, net iš pagrindinių herojų išskiriantį vaidmenį? Gertrūdos nepavyksta sugniuždyti net apvilkus tramdomaisiais marškiniais, ji tarsi
spinduliuoja žmogišką orumą ir aristokratišką panieką.
Personažas, žinoma, netampa tavimi. Bet nuo savęs vis tiek niekur nepabėgsi - nuo savo išvaizdos, balso, ir kiekvieną kartą bandai suprasti tą personažą, jo gyvenimo poziciją, jo nuoskaudas, charakterį, bandai tai perteikti.
Toks siužeto sumanymas, kad viskas sukasi apie Žvynių šeimą, ir visi kiti personažai tarsi ratu apsupa juos, ateina - sugrįžta, vėl dingsta. Kaip ir gyvenime, kiekvienas žmogus turi savo liniją, o į ją įsipina daugybė artimų žmonių likimo linijyčių. Serialas nėra apie Gertrūdą.
Ar gyvenime turėjote panašių patyrimų, susitikote tokių niekšingų vyrų kaip Rudolfas?
Savo gyvenime tokių žmonių nesu sutikusi. Tiesiog bandžiau pajusti tos išsilavinusios, išmintingos moters, kurią norima paversti psichikos ligone, gelmes, išgyvenimus, kiek nesuvokiamos vyro išdavystės yra pažeista jos asmenybė. Kadangi tai serialas, o ne išbaigtas filmas ar drama, viskas vyksta esamuoju momentu, ir tolesni mano herojės likimo vingiai visiškai priklauso nuo to, ką dar parašys scenaristai.
Girdėjau nuomonių, kad jeigu vyresnio amžiaus aktorės gauna vaidmenis, tai būtinai būna žiežulos, prietrankos arba labai ligotos.
Kiekvienas vaidmuo gaunamas kaip loterijoje. Lietuvos teatruose maža pastatymų, pagaliau teatrų negali pasirinkti, o ir ne tiek daug tų serialų. Ačiūdie, kad jau dabar pradėjo kurti lietuviškus serialus, ir mažiau matome meksikietiškų. Kai turiu laiko, pasižiūriu televiziją, kaip vaidina kolegos, tarsi susitinku su jais.
Ar jums svarbiau gauti pagrindinį vaidmenį, ar kad vaidmuo būtų išūkis, priverstų ūgtelti ir pranokti save?
Kiekvienas naujas vaidmuo yra savotiškas rebusas, ir kaip jį pavyksta išspręsti, gali vertinti tik žiūrovai. Būna tokių vaidmenų, kurie primena šuolį į bedugnę, išsekina dvasiškai ir fiziškai. Tačiau vis tiek stengiesi suvokti esmę ir priartėti prie personažo tiesos, nors, tavo supratimu, sunku tai paaiškinti. Tai sudėtingas procesas, žiūri iš visų taškų - filosofinių, žmogiškų, dvasinių, jutiminių. Analizuoji, narstai po kaulelį.
Lengviau vaidinti kine, o dar lengviau - televizijos seriale?
Kiekvienas žanras turi savo minusų ir privalumų, tačiau teatras yra visa ko šerdis. Iš tiesų aš esu teatro aktorė, televizijos kita specifika, bet viskas susiveda į tą pačią aktoriaus profesiją. Mes ja sergam.
Teatras ar kinas turi išbaigtą scenarijų ir tu gali nužvelgti visą personažo gyvenimo atkarpą, žinai, kuo baigsis. Tada pamažu susidėlioji gaires, kaip nuvest tą personažą iki finalo, o seriale yra "čia ir dabar", ir kartais pats jautiesi neišbaigtas, neįvykęs.
Prieš gerą dešimtmetį darbą televizijoje aktoriai vadino chaltūra, o dabar postringauja, kad joks darbas gėdos nedaro, jei atliktas profesionaliai.
Aš irgi tos pačios nuomonės, nes negalėčiau pavadinti savo darbo chaltūra. Pavyko ar ne - kitas klausimas, bet jeigu žmogus nusiteikęs dirbti rimtai ir neišduoda savo profesijos, atiduoda maksimumą... Aš negaliu dirbti "puse kojų".
Ar jaučiatės sukurta tam tikriems vaidmenims?
Jei pagalvočiau, ko privaidinau per visą gyvenimą, vis dėlto daugiausia vaidmenys buvo dramatiški, fatališki. Negaliu įvardinti, koks dramatiškiausias, galbūt Judita spektaklyje "Žmogus iš vakar dienos", kuri finale nusižudo. Išties teko nemažai vaidinti keistų personažų, kurie išsiskiria savo pasaulėžiūra, gyvenimo būdu, matymu, netradiciniais patyrimais.
Viena garsi artistė sakė, kad scenoje jaučiasi drąsiau negu gyvenime.
Scenoje tu žinai, ką darai. O gyvenime niekada negali nuspėti ne to, kaip baigsis ši diena. Manau, visi aktoriai yra be galo jautrūs, jie ir turi tokie būti - tarsi nulupta oda. Aktorius - tai ir filosofas, ir anatomas, ir visa savo kailiu turi pajusti. Teatre kiekvienas sakinys daugybę kartų šlifuojamas, kol nusigludina kaip deimantas.
Ar jus atpažįsta gatvėje, kaip kitus "Nekviestos meilės" personažus?
Šiais laikais mažai važinėjame po gastroles, tai Kaune gal mane atpažįsta kaip šio teatro aktorę. Bet pasitaiko, žmonės stebeilijasi: "Kur aš tave mačiau?" O gal ir narsto po kaulelį... Nelabai domiuosi, ką kalba apie Gertrūdą.
Man regis, seriale, kur jūsų kolegos tokie "organiški", kad iki pasišlykštėjimo čepsi ir šliurpia maistą, jums neleidžiama net pasireikšti visa talento jėga. O juk turite nuostabų balsą.
Teko dainuoti E. Jonesko pjesėje "Pamoka", pernai V. Bertulio operoje dainavau, pakviesta vaidinti Mariją Antuanetę. Niekada nenorėjau būti dainininke, manau, kad yra geresnių ir skaidresnių balsų. Bet norėjau būti dailininkė ir esu sukūrusi teatrui dekoracijų, scenografijų, kostiumų, iliustravau keletą knygelių.
Ar gyvenime įmanoma išgyventi tokį jausmų uraganą kaip scenoje?
Kiekvienas mirtingasis išgyvena gilias asmenines dramas, nes gyvenimas unikalus, nepakartojamas, ir to mažo žmogaus tragedija nėra menkesnė nei Šekspyro. O iš aktorystės aš gavau labai daug. Ji padėjo atsiriboti nuo vienadienių, nereikšmingų dalykų, nuo rutinos apnašų.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą