Projektui pasibaigus
Nors LNK penkiolika savaičių rodytame šokių turnyre "Šok su żvaigžde" prizą laimėjo V. Romanovas su S. Kniazevičiūte, Leonardas Pobedonoscevas su partnere Viktorija Kunauskaite pelnė daugybę žiūrovų simpatijų.
Leo, iš tikrųjų jūs su Viktorija de facto laimėjote projektą "Šok su żvaigžde" daugumos žiūrovų širdyse; ar taip ir jaučiatės?
Kaip supratau iš reakcijų, daug kas taip mano. Bet ar aš taip jaučiuos? Na, gal panašu į kartėlį, neteisybę - iš tiesų tai kažkoks masinis visos Lietuvos užuojautos priepuolis. Todėl ir jautiesi keistai, gal ir pats save imi užjaust...
Regis, aktorystė išsunkia gyvybinius syvus, kodėl panorėjote šokti?
Šiaip tai nuostabi ta šokio stichija, ir man apskritai patinka daug judėti. To ir amatas reikalauja. Baliuose šoku kaip visi normalūs żmonės, tik vaikystėje teko porą savaičių lankyti folklorinių šokių būrelį. Šiaip mėgstu gerą muziką - galiu ir visą naktį siausti.
Sako, šokėjai mąsto kojomis. Jūs ne tik šokote, bet ir kūrėte stulbinamą spektaklį. Ko būta daugiau - dvasinės įtampos, kūniškų transformacijų ar "kaifo"?
Buvo laiko įsijautimui, ypač kai startavome ir turėjome dvi savaites pasiruošimui. Tada buvo ir įkvėpimo, šokio ir vaidybos, ir siužeto. Ilgainiui laiko vis mažėjo, šokiai sudėtingėjo, ir būdavo tokių pasirodymų, kai publiką imdavom šarmu, o ne šokio technika. Iš principo labai gaila, kad likimas mums pagailėjo tų septynių savaičių, kad įvyktų kokia kūno metamorfozė.
Buvo savaičių, kai dėl įvairiausių priežasčių šokiui pastatyti turėjome vos dvi dienas, ir turėjome kažką sukurti. Tai buvo sudėtinga, nes norėjosi nepamiršti tos šokio schemos. Bet supratau vieną dalyką, kad svarbiausia - malonumas, jeigu tu gerai jautiesi, tai ir publika jaus palaimą. Ir ne vienas žmogus, sužinojęs, kad eisiu šokti, mane tikino, kad niekas neturėtų nenustelbti malonumo šokti. Iš tikrųjų tai teisingi żodžiai.
Kuo nuskurdino ir praturtino dalyvavimas projekte?
Aišku, daug ką teko aukoti, ir renginių, ir pasiūlymų. Betgi visų pinigų neuždirbsi, ir visų galimybių bei džiaugsmų neišsemsi. Tie žmonės, kuriuos sutikau "Šok su žvaigžde", buvo tiesiog stulbinantys, kaip ir visa kūrybinė komanda, ir ekstremalūs potyriai suartino taip, tarsi būtume drauge perėję ugnį ir ledą. Ir mes vis dar susitikinėjame, šventė vis dar su mumis.
Ką šiuo metu veikiate Vilniaus valstybiniame Mažajame teatre?
Paskutiniuosius šių metų vakarus vaidinsiu koncertiniame spektaklyje - premjeroje "Šedevras", ir repetuoti prie komandos žymiai vėliau prisijungiau, tad mano vaidmuo, aišku, nukentėjo. O spektaklis yra smagus, cirko iliustracija. Žodžiu, reikėtų tai pamatyti.
Ar, kurdamas vaidmenis, vaikštote skustuvo ašmenimis? Kas jums yra aktorystė?
Aš labai vertinu savo amatą, jį myliu, bet tokio fanatiškumo dar nepasiekiau, kai žmogus, nuo scenos nužengęs, vis dar yra visa esybe yra vaidmeny. Nežinau, galbūt senatvėje, kai sumarazmėsiu, jausiu ką panašaus.
Esate televizijos žmogus, o ši išgyvena klaikią agoniją. Kas galėtų suteikti jai katarsio?
Taip, televizijos imperija išgyvena griūtį, jau žmonės nebe taip żiūri ją. Nors projektų lyg ir daugėja, ir jų kokybė, berods, neprastėja. Kiek suprantu, kiek jaučiu, kažkas pasikeitė.
O man tie keturi metai televizijoje savaip atvėrė akis; daug ką žinau ir nesijaučiu naujoku, ir potyrių, niuansų - daugybė.tab Nesu iš tų kategoriškų aktorių, kurie darbą ten vadina chaltūra; televizija gali daryti ir gerus dalykus.
Ar jaučiate nostalgiją laidai "Myli. Nemyli", kurią judu su Livija ir "vežėte", nes vyksmas buvo gana monotoniškas?
Aš jaučiu nostalgiją. Turėjau nuostabią partnerę ir prisiminsiu tai kaip vieną gražiausių išgyvenimų. Tokie dalykai nepakartojami.
Kokias dar gyvenimiškas patirtis vertinate?
Kopiu į kalnus ir žiauriai mėgstu nardyti. Kažkada buvau pakankamai fanatiškas lauko tenisui, bet tai jau būtasis laikas.
Kokių staigmenų dar tikitės iš savo chameleoniškos prigimties?
Aš tikiu, kad žmogaus galimybės beribės, ir iš savęs daug ko tikiuosi, nes turiu aibę troškimų. Man svarbu daryti tai, kas aktoriui skirta - tarnauti žmonėms, ir darau tai su meile.
Ką vis dėlto galvojate apie žmones, kurie bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis išplėšia pergalę?
Yra dalykų, kurių nenupirksi už pinigus; nei garbės, nei šlovės. O jei nupirksi, tai ko tai verta? Aš norėjau nugalėti, kaip ir kiekvienas žmogus, ir manau, kad tai buvo graži kova. Kaip sakoma, sąžinė - tūkstantis liudininkų. O malonumas šokti atpirko viską.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą