Pro memoria
Kovo 11-ąją sostinės Žirmūnų rajone siautęs gaisras nutraukė net šešių žmonių gyvenimą. Ugnis nepagailėjo jaunosios kartos menininko Manto Gimžausko. Tačiau ne jos galiose išnaikinti ryškaus pėdsako, kurį 31-erių metų autorius paliko kurdamas, be kita ko - ir naujajį lietuvišką kiną.
Anot jo draugo, režisieriaus Kęstučio Gudavičiaus, menininkas, be kitų idėjų, buvo užsimojęs parašyti ir lietuvišką epą apie Vytauto bei Jogailos laikus ir kosmoso užkariavimą... Vyrai rutuliavo ir kelių naujų filmų idėjas. Deja, šiems planams nelemta išsipildyti.
1976 metais gimęs M. Gimžauskas prieš stodamas į Lietuvos muzikos akademiją, kurią baigęs gavo audiovizualinių menų bakalauro diplomą, porą metų studijavo žurnalistiką ir polonistiką Vilniaus universitete. Įvairiuose kultūriniuose leidiniuose jis spausdino apžvalginius bei kritinius straipsnius, recenzijas, publikavo poeziją almanachuose "Poezijos pavasaris", "Žiemos žodžiai", "Įžanga", "Atolas". 1997-aisiais už savo literatūrinę kūrybą M. Gimžauskas gavo Prano Lemberto premiją.
Žiūrovui M. Gimžauskas pažįstamas iš kino filmų "Lengvai ir saldžiai", "Diringas", kuriems kartu su režisieriumi Ignu Miškiniu rašė scenarijus, taip pat juose ir vaidino.
Kartu su K. Gudavičiumi jis rašė scenarijus ir filmams "Perspektyvi pora", "Normali pora" bei "Keturios susikertančios tiesės". Scenarijus kino filmui "Mes - pasaulio Lietuva" - taip pat parašytas jo.
Lietuvos muzikos akademijoje kartu su M. Gimžausku studijavę jo kurso draugai režisieriai I. Miškinis, K. Gudavičius bei Donatas Vaišnoras M. Gimžauską vadina, ko gero, vienu iš labiausiai save realizavusių jų kartos scenaristų.
Dirbo iš idėjos
"Scenaristų Lietuvoje niekas nerengia, o kas, pavyzdžiui, mokosi literatūros, nelabai žino, kaip ją paversti vaizdu. Tai nėra paprasta. Mantas mokėsi žurnalistikos, baigė režisūros mokslus, buvo poetas - tai universalus junginys. Jis išmanė ir literatūrą, ir dramaturgiją", - sakė K. Gudavičius.
 |
| I. Miškinis (pirmame plane), D. Vaišnoras ir M. Gimžauskas filmuojant "Diringą" |
"Jis buvo nepaprastai talentingas žmogus, tik labai gaila, kad dėl mūsų šalyje susiklosčiusios kino finansavimo situacijos, kai yra ignoruojami jauni gabūs žmonės, jis per visą savo gyvenimą taip ir negavo nė vieno honoraro už savo sukurtą scenarijų, nes kaip ir visi kiti jauni kino kūrėjai dirbo iš idėjos, o ne materialinių sumetimų vedini", - sakė filmų "Diringas", "Lengvai ir saldžiai" prodiuserė Ieva Norvilienė.
Režisūra, anot K. Gudavičiaus, nebuvo M. Gimžausko stiprioji pusė, ir baigęs televizijos režisūros studijas Lietuvos muzikos akademijoje, jis tuo daugiau neužsiėmė. Paskutiniuoju metu M. Gimžauskas bendradarbiavo su reklamos agentūromis kaip reklamos idėjų autorius. Taip pat su K. Gudavičiumi brandino ateities planus kurti filmus.
"Termino dar nebuvome užsibrėžę, bet turėjau jau dviejų filmų projektus, kuriems scenarijus būtume rašę su juo", - sakė K. Gudavičius.
Tiesa, anot režisieriaus, M. Gimžauskas jau buvo viena koja Latvijoje, kur gyvena jo draugė, net buvo išmokęs latvių kalbą ir turėjo minčių ten išvažiuoti. "Jei būtų tekę scenarijų rašyti važiuoti į Latviją, galvojau, kad ką darysi, teks", - sakė K. Gudavičius.
M. Gimžauskas nebuvo profesionalus aktorius, tačiau vaidino savo kurso draugų filmuose, ir savo darbą stengdavosi padaryti labai sąžiningai.
"Jis buvo neeilinės kompleksijos, judesių, todėl iškart tapdavo kaip tam tikras tipažas. Pas mane jis vaidino girtą klouną. Dirbo šalia profesionalų, todėl labai stengėsi, kad nesugadintų filmo, ir jam suvaidinti pavyko", - prisiminė K. Gudavičius.
"Jis pasižymėjo savita plastika. Gal ir nebuvo labai profesionalus, bet sąžiningai dirbo, ir visiems keldavo džiaugsmą", - kalbėdamas apie M. Gimžauską, kaip apie aktorių, antrino ir I. Miškinis.
Nelaimės - nė ženklo
"Jis buvo gimęs vieną dieną su Bobu Marliu, ir nuo vaikystės su juo susitapatino. Šamanas - tokia buvo Manto pravardė - buvo hipis, pilnas tolerancijos, džiaugsmo ir meilės", - prisiminė K. Gudavičius.
Kaip labai pozityvią asmenybę M. Gimžauską prisimena ir I. Miškinis bei D. Vaišnoras. Anot I. Miškinio, M. Gimžauskas buvo ne amatininkas, o tikras menininkas, kuriam buvo įdomu absoliučiai viskas. Be to, jis buvo ir begalinis optimistas.
"Pagrindinė jo savybė - daugialypiškumas. Žinau net ne visas jo veiklos sritis. Kaip žmogus, sulaukęs 31-erių, padarė labai daug, atrodo, net negalėjo turėti laisvo laiko", - sakė ir D. Vaišnoras.
Vienas iš paskutiniųjų su M. Gimžausku bendravo K. Gudavičius. Dieną prieš lemtingąjį kovo 11-osios gaisrą, kuris nutraukė ir kito menininko - fotografo Remigijaus Audiejaičio - gyvenimą, artėjančios tragedijos nebuvo justi nė ženklo.
"Susibėgome, pasikalbėjome pusvalanduką, išėjome prie upės ir džiaugėmės prasidėjusiu pavasariu, juokavome", - prisiminė K. Gudavičius.
"Labai sunku buvo patikėti ir susitaikyti su mintim, kad jo nebėra. Vis galvojau, kad tai galbūt kažkas kitas, o ne Šamanas, kad jis atsiras ir juokaudamas pasakos savo šios istorijos versiją", - liūdesio neslėpė I. Norvilienė.
Giedrė NORVILAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą