Nerūdijanti kino mechaniko meilė

"Kokių pomėgių turiu be kino? Kiną..." - sakė Gargždų "Minijos" kino teatro administratorius Jonas Mikutis, ilgus metus dirbęs kino mechaniku.

Esate gargždiškis?Gal ir gimėte tais pačiais metais, kaip "Minijos" kino teatras?

Gimiau Rietave, tačiau Gargžduose gyvenau nuo kūdikystės, 1959-ųjų metų.

Šitas kino teatras buvo pastatytas apie 1961-uosius. Prieš tai filmai buvo rodomi mediniuose kultūros namuose, prie Gargždų parko; dabar toje vietoje stovi kryžius. Ir kino projektoriaus tokio neliko, - sakė rodydamas anuometį kino reklamos kambarėlį, kuriame kabojo Lenino portretas.

Anuomet Klaipėdos rajonas turėjo daug kino punktų: Gargždų ir Priekulės kino teatrus, Vėžaičių ir Dovilų punktus. Naujieji filmai pirmiausiai buvo rodomi didžiuosiuose miestuose, tačiau tarybų laikais buvo daug "prokato" filmų kopijų, ir gana greitai juos pamatydavo provincijos gyventojai. Ketvirtadieniais vyko filmų peržiūros, kino teatrų direktoriai turėjo žinoti, kokia bus auditorija, kokius filmus eis žiūrėti.

Kokie įspūdžiai iš tų laikų, kai pradėjote dirbti kino teatre?

Aš atėjau dirbti kino operatoriumi į Macuičių kaimą 1979-ųjų metų balandžio 1 dieną, kai rajone vyko festivalis "Žemė ir mes". Tuo metu dar studijavau Kauno politechnikos institute mechaniko - inžinieriaus specialybę. Kaimuose kino mechanikas buvo ir kasininkas, ir reklamos kūrėjas. Pirmąsias reklamines skrajutes padariau ant perregimo braižymo popieriaus. Reklama suveikė: daugybė žmonių susirinko į rusišką filmą "Seklys", kuriame buvo ir truputis veiksmo, ėjo net senukai su lazdomis.

Seniau žmonės noriai lankė indų filmus, jeigu juose buvo veiksmo, ašarų, ir pasakojama apie turtuolius, dvynius, disko šokėjus. Manęs net prašė įrašyti filmo muziką šokiams kultūros namuose. Į filmus apie indų varguomenės gyvenimą žmonių rinkosi kur kas mažiau.

Bilietai pirmose eilėse kainavo 20 kapeikų, vidurinėse - 35-ias, o salės gale - 45 kapeikas. O dokumentiniai filmukai, vadinamieji "žurnalai" apie tarybų šalies žmonių pasiekimus ir gerovę kainavo 10 kapeikų, ir juos rodyti buvo privalu prieš kiekvieną kino seansą. Žiūrovams patiko humoristiniai "Jeralaš" filmukai.

Ką žmonės veikė, žiūrėdami filmą?

Bufetas buvo tik Klaipėdos kino teatre "Vaiva". Mūsiškiame jie lukšteno saulėgrąžas, saldainius, prišiukšlindavo. Senesnės juostos trūkinėdavo, ir lempos perdegdavo, visokių trukdžių buvo.

1979 metais "Minijoje" jau buvo rodomi ir amerikiečių, ir prancūzų filmai. Prisimenu, Gargžduose "anšlaginis" buvo filmas "Miegamojo langas". Bet žmonės noriai ėjo į kino teatrą, nes per televiziją matė tik du kanalus: Maskvos ir Lietuvos. Po tris kino seansus rodydavome kiekvieną savaitės dieną, o sekmadienį buvo daug kino seansų vaikams. Kino teatre kabėjo patriotiniai šūkiai, Lenino mintys apie kiną kaip liaudžiai prieinamiausią meną. Tais laikais propaganda ir ėjo geriausiai per kiną.

Bet gerai, kad buvo kinas, nes žmonės turėdavo kur nueiti. Mums, kino darbuotojams, buvo planai: nepakako parodyti filmą, turėjai surinkti tam tikrą vaikų ir suaugusių žiūrovų skaičių, ir žemės ūkio filmų parodyti. O į festivalius "Žemė ir mes" į Gargždus atvažiuodavo žinomi Rusijos ir Lietuvos kino studijų artistai.

Esate kino fanas; koks filmas jums paliko įspūdį?

Darbe, kurį dirba, žmogus ir turi ką nuveikti, pakovoti. Jaunystėje žiūrėdavau tik tuos filmus, kuriuose rodydavo traktorius. Bet vėliau turbūt labiausiai patiko "Spartakas".

1989 m. iš "Minijos" kino teatro buvau išėjęs, nes jį uždarė, kinus vėl išmėtė į apylinkes. Rodžiau filmus Kvietiniuose. Paskui buvęs "Minijos" direktorius pakvietė sugrįžti, nes dėl mažų algų darbuotojai išlakstė, planų nebevykdė. Tapau inžinieriumi, paskui kino teatro direktoriumi, ir stengiausi atgaivinti kiną. 2001 metais mane padarė administratoriumi. Šiuo metu kino mechanike dirba Jadvyga Lučinskytė, kai aš mažas buvau, čia dirbusi kontroliere. Ji pareiginga, dirba geriau už vyrus.

Kodėl gargždiškiai sako, kad jeigu ne jūs, kino teatro nebūtų likę?

Jį daug kartų norėjo privatizuoti, 1979 metais per mėnesį kino teatras buvo surinkęs vos 30 rublių. Buvome duobėje, niekas nebėjo į kiną, nes visi filmai buvo tie senieji, rusiški. Vieną kitą gaudavome iš senų kino platinimo kompanijų. 1996 metais salę pertvarkė, pusę jos atidavė šokių vakarams. Vargau dėl jų: jaunimas išlaužydavo kėdes, tualetų bakelius, kino garsiakalbius, išdaužydavo langus. Visko yra buvę, ir jeigu ne mano kantrybė, kino teatro jau nebūtų.

Kaip jį gaivinote, kaip jaukinotės žiūrovus?

Iš Lietuvos kino platinimo kompanijų imdavau naujus filmus vaikams, už kuriuos jos reikalaudavo bilieto po 6 litus, o pas mus jie kainavo du litus. Pirmiausia vaikus pradėjau vilioti su senąja rusiška animacija, įgarsinta lietuvių aktorių. Vidurinėje mokykloje atidariau net kino teatrą, nes mokykloje buvo kino aparatūra. Net rusų literatūros pamokos vyko, žiūrint seną filmą "Karas ir taika", seanso metu apie jį diskutuojant.

Vėliau darželių ir mokyklų mokiniai ėjo į animacinį filmuką "Dama ir valkata", "Heraklis", "Mažoji undinėlė", tai pirkdavau knygas su paveiksliukais ir dalinau mokyklose. Turėjau vargo reklamas spausdinti spaustuvėje, ji siūlė nešti jas į fotoateljė. "Bangos" redakcijos fotografas sutiko nufotografuoti reklaminių skrajučių. Mėtėme jas į pašto dėžutes, ir žmonės pradėjo rašyti į laikraštį, kad Garžduose atsigauna kinas.

Kokias akcijas dar rengėte?

Gerai sutarėme su Klaipėdos "Žemaitijos" kino teatro direktore, tad per Jūros šventes įrengdavome lauko kino teatrą. Statėme kareivišką palapinę su kondicionieriais ir po medžiais Mažvydo alėjoje rodėme naujausius pasaulio filmus. Vieną projektorių išnešiau į lauką, juo sudominome ir svečius iš užsienio. Vėliau į šventę atsiveždavau ir kino istorijos muziejaus eksponatų. Juos teko pririšti grandinėmis...

"Minijos" kino teatre įkūrėte bene vienintelį Lietuvoje kino istorijos muziejų. Čia sukaupta daug rašytinės medžiagos apie kiną ir jo kūrėjus - nuo Edisono sukurto kinetoskopo ir brolių Liumjerų kino aparato iki šių dienų.

Tikrai norėčiau surasti bendraminčių ir keistis eksponatais, gal žmonės, kuriems nebereikalingos senos kino kameros ar kitos senienos, norėtų jas padovanoti. Man keista, kad net itin išprusę žmonės galvoja, kad dabartiniuose kino teatruose rodo filmus, įrašytus ne kino juostose, bet diskuose. Taip, jie turi videoprojektorius, bet dažniausiai naudojamos 600 metrų kino filmų juostas, jos karpomos, klijuojamos, montuojamos.

Muziejuje yra jau atgyvenę nebylaus ir garsinio kino projektoriai - rusiški, vokiški, amerikietiški, įvairios aparatinės, skambučiai, elektros spintos. Štai kokios buvo rodomos juostos: 75-ių , 35-ių, 16-os ir 8-ių milimetrų. Lempiniai ir tranzistoriniai stiprintuvai. Kino kamerų kolekciją ir kitus eksponatus perku už savo pinigus - antikvariatuose, "blusų" turguose, visoje Lietuvoje. Juk muziejų paliksiu žmonėms, - sakė pokalbininkas, daugelį išardytų, rūsiuose atrastų surūdijusių kino prietaisų restauravęs savo rankomis. Apie juos inžinierius gali pasakoti valandų valandas.

Surinkote medžiagą apie Lietuvos kino studiją, žinomus kino operatorius. Gal teko su jais artimiau susipažinti?

Ne, esu labai paprastas žmogelis. Jiems aš nieko nereiškiu. Mano tikslas ne pagarsėti, o vaikams parodyti, koks seniau buvo kinas. Nes šitokio nebebus.

Šiuo metu atostogaujate Klaipėdoje; ką veikiate?

Žiūriu filmus "Cinamone", ruošiu naujas skrajutes ir projektus.

Ivona ŽIEMYTĖ