Princesė, nuoga tarp vilkų

Iš arčiau

Ar išties daugelio kritikuojama TV3 laida "Labirintai" tėra žiūrėjimas pro svetimo miegamojo rakto skylutę? O gal tai nieko gražaus parodyti neturinčio žmogelio, norinčio patekti į ekraną, dvasios striptizas?

Kaip ten bebūtų, laidos vedėjos Audronės Daugėlytės kūrybinis potencialas netelpa į eterio Pelenės kurpaitę. Ji - dar ir žinoma aktorė, vien Kauno lėlių teatre per metus suvaidinanti 360 vaidmenų.

Kaip nutiko, kad gimusi augusi Kaune, studijuoti režisūrą atvykote į tuometinės Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetus?

Jau būdama ketverių žinojau, kad būsiu aktorė. Visi aplinkiniai tik ir sakė: "Šita - tikra artistė!" Tad rinkdamasi profesiją nedvejojau. Klaipėdoje atsidūriau, nes nepasitikėjau savo jėgomis - į galvą įsikaliau, kad man trūksta ūgio. O tuomet pas Joną Vaitkų, kuris Vilniuje rinko kursą, stojo gražuolės - iškeltom galvom, nežmoniškai savimi pasitikinčios. O Klaipėdos fakultetuose vienas dėstytojas mus, "mušdamas per galvą", nuleido ant žemės. Tai išėjo į gera, netrukdė siekti profesinių aukštumų. Tuo tarpu apie ankstesnių kursų pasipūtėlius šiandien nieko negirdžiu, išskyrus Raimondą Šilanską.

Koks "kaifas" persikūnyti į lėlę?

Tai padeda išsaugoti jaunatviškumą bei mokėjimą stebėtis pasauliu. Iš pradžių man irgi atrodė neįdomu, kvaila dirbti su lėlėmis. Žinoma, lengviau būti dramos aktoriumi, o vaidindamas lėlių teatre, savo sielą turi perkelti į lėlę, kad ši atgytų. Faktas yra tas, jog čia atėję vaidinti talentingi aktoriai nesusidoroja: paėmę į rankas lėlę, jie tampa bejėgiai, tarsi invalidai.

Savo pirmąjį Metų aktorės apdovanojimą gavau už itin dramatišką vaidmenį Oskaro Vaildo "Princesės gimtadienyje". Žiūrovai vaikai sukuria nenusakomą aurą. Jie nuščiūva, išsižioja arba audringai reiškia emocijas.

Savo vaikams, Lukui ir Danielei, tikriausiai buvote ne mama, o magė?

Sūnus teatre užaugo nuo dviejų mėnesių. Ten jį net ir maitindavau. Todėl dabar jis - mano kritikas. Dukra - iš akies lupta mama: dainuoja, vaidina... Esu pirmadieninė mama, nes tik šiomis savaitės dienomis būnu laisva.

Aktoriai tampa žurnalistais, ir neretai styro eteryje kaip mietai. Kas jus atvedė į televiziją?

Juokinga, bet prodiuseris Justinas Milušauskas mane susapnavo. Tą pačią dieną pakvietė bandymams ir priėmė vesti "Labirintų". Tąkart supratau, jog visą laiką gyvenau šiltnamyje. Žaibiškos reakcijos man niekada netrūko, turiu ją įgimtą. Bet televizijoje viskas kitaip - santykiai, problemos, privalai kovot už kiekvieną žingsnį. Žodžiu, pasijutau įmesta į tikras džiungles, nuoga tarp vilkų.

Kokias sau leidžiate grimasas ir ekscentriškus poelgius eteryje?

Užmirštu, kad esu aktorė ir man nesvarbu, kaip aš atrodau. Svarbiausia išgirsti, ką sako laidos herojus, iškvosti jį. Kartais pasijaučiu, jog esu ir maitvanagis, ir grobuonis, ir misionierius. Stengiuosi niekada nesusidaryti išankstinės nuostatos, kai redaktorius sako: "Susidursi su pitekantropu". Atmetu paskalas ir nepaisau jokių "scenarijų". Negniuždau, ir neleidžiu niekam iš laidos herojaus (juos parenka redaktoriai. - Aut. past.), kas jis bebūtų - alkoholikas, iš landynės ir pan. - juoktis.

Bet kokia laidos prasmė? Ką žadate primityviam žmogeliui, atėjusiam išsiaiškinti santykių su sugulove? Ką žadate žiūrovui, be nesveiko jaudulio, juslių dirginimo? Tokią laidą žiūrintis paauglys gali pamanyti, kad gyvename durnių šaly.

Kaskart sau prisiekiu - paskutinis sezonas. O iš tikrųjų televizijoje neišgyvenčiau, jeigu nekelčiau sau uždavinio padėti žmogui susivokti, rasti išeitį, atsispirti. Kartais man pasidaro negera, matant dvasios striptizą, kai žmogus, palietus jo silpną vietą, atsiveria kaip austrė, užsimiršdamas, kad yra filmuojamas. Ir galėtum ištraukti iš jo bet ką, bet sustabdau tą šou, apsaugodama nuo gėdos.

Ar jie po laidos stengiasi įtraukti mane į savo gyvenimą? Sutikę gatvėj, glėbesčiuoja, pasakoja, kaip pamačiusi per televiziją, juo susižavėjo ir susiieškojo antra puselė. Beje, vienas žmogus prisipažino, jog prieš laidą ketinęsis žudytis. Po "Labirintų" jis paskui pats stebėjosi, kaip jam galėjo susisukti protas. Vienam padėjom, vadinasi, jau šis tas.

Teko girdėti, jog kai kurie žmonės laidą žiūri tik dėl žiūrovų, kurie yra lyg iš senelių pensiono. Atsimenu, kaip garbaus amžiaus matronos šaukė, kad už pinigus padarytų bet ką, dirbtų ir prostitutėmis.

Žiūrovus surenka laidos administratoriai, kurie eina lengviausiu keliu, nes žino, kad senoji gvardija tikrai ateis. Gerai prisimenu jūsų minimą laidą, kai moteriškės įsijautė ir "pervaidino". Neiškenčiau ir paklausiau tų moterėlių: "Kas vyksta? Nebesuprantu jūsų. Atsipeikėkit!"

Gal ir per anksti sakyti, bet esu apsisprendusi: jei kai kurių dalykų šioje laidoje nepakeis, išeisiu. Manau, jog ne bet kas turėtų į "Labirintus" patekti. Norėtųsi, kad joje dalyvautų įvairesnių gyvenimiškų patirčių, mentaliteto žmonės.

Jūsų rankose - laidos dalyvių meilės "anatomija". O koks žmogus yra šalia jūsų? Kaip pavyksta jį išlaikyti?

Norėjau, kad mano vyras būtų racionalus, nebūtų "prie meno", - juokiasi. - Nesu nei savo antrosios pusės Pigmalionas, nei perdėm egoistė. Įsivaizduoju, kad su manimi nelengva. Ir jeigu jis manęs nemylėtų... Būna, jog pareinu namo, kur visi manęs laukia, o aš jau nebeturiu jėgų pasidžiaugti saviškiais.

Pastebėjau, jog nuo jaunumės traukiu silpnesnius už save vyrus, vis kažkokios pagalbos iš manęs jiems reikia. Bet juk kartais norisi pačiai atsiremti į stiprų petį. Turbūt iki šiol su vyru mes vienas iš kito ko nors norim, esame pilni lūkesčių, vis derinamės, pykstamės. Suprantam, kad nieko nepakeisim, bet vertingiausia tai, kad kasdien ką nors nauja vienas kitame atrandame. Dėl netikėtų ekscesų, siurprizų, manau, jog mums negresia nuobodulys, - juokiasi. - Iš tikrųjų, kad gyventum kartu, reikia daug pastangų.

Ar bastotės po aukštuomenės pokylius?

Nemėgstu konkurencijos, vertimosi per galvą, falšo, noro save parodyti. Man patinka įlįst į kampą ir stebėt iš tolo. Išsikraunu, išsivaidinu scenoje.

Kada pamatysime jus Klaipėdoje su lėlių teatru?

Greičiau pamatysit poezijos spektaklyje, skaitančią Justino Marcinkevičiaus, Henriko Radausko eiles. Čia nereikia nieko vaidinti - tik atverti savo dūšią. Labai džiaugiuosi, kad su kolegomis sėkmingai važinėjame po Lietuvą. Visada gėda to pigaus populiarumo, kai prašo autografo kaip "Labirintų" vedėjos, bet paskui žmonės sako pažinę mane visai kitokią - trapesnę, labiau pažeidžiamą, tikresnę. Jie būna "poezijos paliesti", pamiršta, kas aš tokia. Tai mano pakylėjimas, skraidymas, didžioji scena.

Ivona ŽIEMYTĖ