Realybių šou kaubojus veržiasi į eterį

Tiesiai iš ekrano

"Esu nebijantis nieko", - sako 21 metų klaipėdietis Justinas Antanaitis, šį sezoną jau pasirodęs dviejuose realybės šou - "Meilės trikampis" ir "Kitas!"

Vaikinas dar nė karto netapo merginų išrinktuoju, tačiau tiki, kad šios laidos - geras startas rimtesniems projektams.

Ką šiaip veikiate gyvenime?

Esu renginių vedėjas ir atlikėjų vadybininkas. Didžiausias mano renginys - Kovo 11-osios koncertas didžiausioje miesto aikštėje. Aš be scenos tiesiog gyvent negaliu! Jėzau, ko tik neteko vaidint: nuo kaliausės iki žmogaus.

Anot psichologo, į eterį veržiasi egocentriškos, ribinės asmenybės. Ko ten ieškote jūs?

Esminis motyvas buvo reklama. Televizija daro populiarų, abi laidos, kuriose dalyvavau, man atnešė tik naudos ir naujų pasiūlymų. Juk vienas mano gyvenimo tikslų - dirbti televizijoje. Kitas dalykas, kai pamatai save ekrane, kyla ne tik negatyvūs jausmai; tu matai, kokias mimikas darai, kuo juokingas ir menkas, ir gali iš to pasimokyt. O dėl ribiškumo... "Meilės trikampyje" sutikau tikrai protingą merginą.

Kaip ten viskas vyksta iš tikrųjų? Tarkim, į "Trikampį" atėjote tik su dantų šepetėliu?

Iki atėjau iki namelio, su savimi tempiausi lagaminą kaip kokį kemperį, nes prisikroviau koncertinių rūbų ir higienos reikmenų... Pamačiau tikrai simpatišką merginą, tačiau iš pradžių bendrauti nebuvo lengva: tave seka kameros, jaučiausi kaip nesavas. Kalbėjome banalybes, o kai išvežė atlikt užduočių - į šokolado gamyklą, masažo saloną, buvo smagu. Pirmą dieną mergina du kartus ištraukė mano kortą.

Neapmaudu, kad ji galiausiai pasirinko kitą vaikiną?

- Tapome geri draugai, iki šiol susirašinėjame, palaikome ryšį. Bet gyventi su ja? Tikrai ne. Iš tikrųjų, eidamas į laidą, aš turėjau panelę ir vis dar turiu. Aš drąsiai sakyčiau - vargu ar einantieji į šou tikisi tapti pora. Per penkerius metus, kiek žinau, laidose "Meilės trikampis" ir "Kitas!" susilipdė tik dvi poros. Greit turi būti vienerios vestuvės. O aš tai merginai gal nusibodau. Pirmąją dieną mes bičiuliavomės, linksmai leidom laiką, jos "nekabinau". Galbūt ji pagalvojo: ko aš ėjau į tą šou, antrojo vaikino įsiveržimas pakeitė viską...

Kiek buvo pozos, kiek sakėte apie save tiesos?

Gana daug. Tiesą sakant, tikėjausi, kad daugiau vaidinsiu. Klausimai už kadro kažkiek išpeša išpažinčių. Bet kai gimsta bendros pokalbių temos, nebesistengi žmogaus sužavėti, tiesiog susidraugauji su juo, tai suteikia natūralumo.

Per stresus žmogus išsiaiškina savo galimybes?

Nebuvo to streso, ne koks trileris. Pramogos, išbandymai... Net nežinau, kaip ir iš ko prodiuseriai sukūrė mano "vizitinę" laidai "Kitas!"; atrodžiau panašus į laisvo oro direktorių. Išties, lyginant šią laidą su užsienietiška, skiriasi kardinaliai. Bet nepasakyčiau, kad mūsiškė yra bloga. Ten tu įpranti prie kameros, ji tau tampa tik daiktas, ir atsipalaiduoji. Buvo nuotykis, žaidimas su penkiomis merginomis, kuris nespėjo nusibosti. O dar taip išėjo, kad viena mergina man trenkė per galvą, kita - permetė per petį...

Kartais autobuse susitinka ryškios individualybės, bet kitąkart toks įspūdis, kad surinktos visuomenės atmatos. Vieni kitiems grasina, išsityčioja, demonstruodami visišką kretinizmą.

Tikrai pasitaiko tokių vietų. Nemanau, kad žiūrovai priima vulgarumą kaip artimą sau reiškinį; gal smalsu, kiek kuris peržengs ribą. Laidų vedėjai sakė, kad aš buvau savotiška atgaiva, įnešiau laisvo vėjo. Nes daugelis neapsieina be sekso scenų, pasigraibymų. Vienas net nuogai išsirengė. Aš nežinau, iš kur tai gimsta. Lietuviai yra gana susikaustę, bet jie nori išsiveržti, ir tas kraštutinis išsiveržimas "iš savęs" tampa be galo vulgarus. Jiems atrodo, kad tai, ką pasakė, rodo, kokie jie kieti.

Na, ir ką jautėte, kai pirmoji mergina išlipo iš autobuso?

Man ją pirmą turbūt pakišo specialiai... Apsukau ją ir pasakiau: "Sorry, kita...", net nebendravęs. Buvo simpatiška, bet iškart pajutau - ne ta. Tikėjausi natūralumo, švelnumo, iš jos sklido arogancija. Agresyviai atėjo, o "iškitavus" - trenkė. Antroji mergina buvo apsaugos darbuotoja, tramdytoja. Bendravome ilgiau, ji buvo nuoširdesnis, paprastesnis žmogus. Bėgiojome, paskui ji mane pervertė per galvą; buvo matyti, kad nesutampame. Kitai pasiūliau per megafoną pakviesti kelias poras pažaisti, ir ji to išbandymo neišlaikė. Gal ir negražiai pasakiau, kad mergina - ne mano stiliaus ir skonio. Ketvirtoji dar tik ėjo manęs link, iškitavau dėl to, kad buvo Gariūnų stiliaus. Paskutiniajai įlipus į autobusiuką, tyčia atsitvėriau tyla, norėjau pažiūrėt, kaip reaguos į tą mano būseną, kaip susitvarkys su situacija. Ji pokalbio neužmezgė; žmogus buvo tuščias. Paskutinė mano frazė buvo: "Jei žiūrėsi į išvaizdą, buvau kvailys, kad nepasirinkau pirmos panelės". Bet vis tiek buvo linksma žaisti.

Kokia būtų patikusi?

Niekada nežinau, kur atsidursiu kitą dieną. Man nereikia standartinio grožio merginų. Svarbu, kad būtų tikra ir mane suprastų. Gyvenime man svarbiausi - vaikai ir scena, myliu juos nuo lopšio. Šiaip buvau prisirišęs kokį trejetą kartų gyvenime. Vieną merginą mylėjau beprotiškai, bet ji manimi tik naudojosi.

Dabar per miglas druskas prisimenu jus mačiusi laidoje...

Šie projektai tokie yra: tu parėjai visiškai nusikalęs, įsijungi teliką, ir nereikia galvot, ką jis rodo. Pabudęs nieko neprisimeni. O pats ką norėčiau veikti televizijoje? Viską, kas įmanoma pramogų pasaulyje. Realybės šou, paparacai, KIŽ-as... Šiomis dienomis mane kviečia į televiziją pokalbiui, bet tikrai nežinau, apie ką jis bus... Norėčiau sudalyvaut projekte, kuris truktų ilgiau negu mėnesį; be galo įdomu, kas ten vyksta, kaip išgyvenama.

Tos šou žvaigždės - dažniausiai barškutis jas žiūrintiems vaikams. Daugeliui dalyvių, pasijutusių kažkuo, tenka pasijusti niekuo.

Turiu du gerus pavyzdžius. Po "Kelio į žvaigždes" liko Donata ir Mino, kurie gavo tą dozę eterio, o kai išėjo - dirba, leidžia albumus, vyksta koncertiniai turai. Taigi kaip išnaudosi patyrimus ir pamokas - tik tavo problema. Aišku, būna kritimas po to, kai rodytas kasdien, dingsti iš eterio, bet tu gali pakilti ir eiti. Buvau ketverių metų, kai pradėjau vaidinti vaikų ir jaunimo teatre, per keturiolika metų realiai suvokiau, jog beprotiškai noriu būti scenoje. Eteryje - taip pat.

Ir jums nėra jokių tabu?

Nėra. Sekso scenų atsisakyčiau, jeigu tenorėčiau sukelti skandalą, bet jeigu tai būtų scenarijaus įprasminta būtinybė - tada taip. Aišku, kai įsitrauki į vyksmą, kartais stabdžių nelieka. Realybės šou "Baimės faktorius" kirminų nevalgyčiau, nes tai būtų ne drąsos, o šlykštumo faktorius.

Jums patinka keisti išvaizdą kaip chameleonui?

Žinoma, kuriu įvaizdį, kurio reikia projektams. Antakių nesiskutinėju, bet turiu savo kirpėją. Kartą buvau nudažytas visiškai baltai - mama neatpažino. Tokios išorės metamorfozės irgi suteikia naujų impulsų. Kaip ir kelionės. Dabar noriu pamatyti Azijos dykumas.

Turite tikrų draugų? Ar jie irgi - ekscentrikai, truputį narcizai?

Nesu toks narciziškas savimyla, - juokiasi. - Aš neturiu daug draugų. Jų daug būti ir negali. Ta pati dainininkė Donata - mano draugė, su ja ir ansamblio "Blic", kuriame dainavau, vaikinu kartais drauge leidžiam savaitgalius.

Skaičiau, kad aktoriai, šoumenai daro bet ką, kad tik nebūtų savimi. Kodėl jiems norisi pasislėpti už vaidmenų, kaukės, pozos?

Aš nesu labai jau žinomas, žengiu pirmus žingsnius. Bet kartais pajuntu, kad bijau būti savimi. Labai bijau prisirišt prie žmogaus, nes nežinau, ko jis iš manęs tikisi, dėl ko bendrauja. O eteryje ar scenoje iš vidaus kyla jausmas peržengt save, elgtis taip, kaip gyvenime niekada nepasielgtum. Kai išbandai naujas patirtis, neturi už ko slėptis.

Ivona ŽIEMYTĖ