Trys merginos, metusios "Monetą"

Šalia mūsų

Neseniai įvykęs trumpametražinių vaidybinių filmų konkursas "Sq Visum" sulaukė nepaprasto susidomėjimo.

Projekte dalyvavo dešimt kūrybinių komandų iš įvairių Klaipėdos mokyklų. Filmukai buvo parodyti ir didžiajame ekrane - kino centre "Cinamon".

Tikėtasi, kad interpretavimui pasiūlyta tema - "Nieko nėra neįmanomo" - paskatins pradedančiuosius kino menininkus sukurti įdomų, intriguojantį trumpametražinį filmą, kuriame būtų veiksmo, meilės, nevilties - kaip tikrose pasaulinio garso vaidybinėse kino juostose. Filmukų sulaukta visokių: buvo ir stulbinamos kokybės darbų, ir nepavykusių, o balandžio 30 dieną "Nesė Pramogų banke" įvykusiame iškilmingame renginyje nugalėtojai atsiėmė apdovanojimus - už geriausią režisūrą, geriausią siužetą, geriausią vaizdo bei garso montažą ir už geriausią vaidybą.

Geriausiu filmu pripažintas Vytauto Didžiojo gimnazijos kūrybinės grupės "Bis" filmas "Moneta". Trys šaunios abiturientės Viktorija Gajauskaitė, Laura Paulikaitė ir Gintarė Aleknavičiūtė atsiėmė apdovanojimą - bilietus į muzikos ir meno festivalį "be2gether". Jas ir kalbinome, pirmiausia išsiaiškinę, kad grupės pavadinimas "Bis" šifruojamas kaip "Berniuko Ipolito svajonė", nors apie ką jis svajoja, išlieka paslaptis...

Kas jūsų trijulę iki konkurso siejo su kinu?

- Visada susižavėjusios žiūrėjome "Axe" filmų festivalį ir aptarinėdavome tuos filmukus. Šiaip apskritai domimės ir teatru, statome spektaklius mokykloje ir organizuojame renginius; bendraamžiai sakė, kad jie buvo originalūs, kontrastingi, ryškūs ir dauguma jų natūraliai pavykdavo. Neneigsime, kad jautėmės išsiskiriančios iš minios, - juokėsi merginos.

Įdomu, kad apsiėjote be vaikinų, pačios buvote ir scenaristės, režisierės, operatorės, ir montažo specialistės.

- Būtent. Kitose komandose matėme po devynis žmones, jos prisirinko visų sričių "asų", o mes viską darėme trise. Lengviausia kurti, kai pažįsti žmogų, supranti, ką jis galvoja iš pusės sakinio, iš užuominos. Pašalinis žmogus gal nepagautų mūsų bendrų idėjų. Iš tikrųjų mes jau labai seniai galvojome, kaip smagu būtų susukti trumpametražinį filmą, bet neradome, kur pasireikšti. Konkursui pasiruošėme ne per tris mėnesius, bet per pusantros savaitės; tai mums laiko nebuvo, tai oras prastas. Pagaliau dalyviams buvo pasiūlyta kino ir teatro režisierių, profesionalių aktorių pagalba, bet mes pavėlavome į konsultaciją ir apsisukusios išėjome. Vėjavaikiška? Ne, mes mokėmės matematikos.

Kas buvo sunkiausia?

- Įtilpti į dešimt minučių, per jas pradėti, išplėtoti ir pabaigti temą, ir per tai atsiskleisti. Kad žiūrovas sektų vyksmą, ir susigaudytų jame, neištęsti jo iki nuobodumo. Idėjų turėjome daug, bet iš karto žinojome, kad norim filmuko be žodžių, ir kad nepažįstančius vienas kito veikėjus kas nors sietų, ir kad jie galbūt kažkaip keistų vienas kito gyvenimą, ką nulemtų jame. Muzikai skyrėme daug dėmesio, todėl ji savaip atstojo tekstą ir praplėtė siužetą, veikėjų charakterius.

Kurios idėja visgi tapo ašimi?

- Mūsų trijų. Sėdi, kalbiesi diena iš dienos, taip ir gimsta sumanymas. Mes nesame turėjusios suicidinių minčių, tačiau herojė, vaikščiojusi stogais, iš tikrųjų ketino nušokti. Kol tarėmės, kaip ji turėtų pasielgti, nusprendėme mesti monetą. Sugalvojome, kad ir ta mergaitė meta monetą... Ją pagauna kita ekscentriška mergaitė, apie nieką negalvojanti, nes jai gyvenimas ir taip gražus. Ji tokia "paplaukusi", ji ne materialistė, mokanti bendrauti su gamta, paprastuose dalykuose įžvelgti laimę - kad ir mažame voriuke. Nereikalingas buvo jai ir pinigėlis, nukritęs į delną.

Kitos dvi herojės, mama ir dukrytė - nelaimingos, susvetimėjusios. Ką norėjote pasakyti epizodu, kai mergytė rašo laišką Dievuliui?

- Mama tai buvo nuolat skubančios verslininkės, kuriai svarbu tik pinigai ir nebematančios vaiko, kuris šalia, įsikūnijimas. Ji ir valgė su telefonu rankoje, tvarkydama reikalus, o vaikas - atsiskyręs, įskaudinta apleista širdele. Todėl mergaitė sugalvojo paprašyti Dievulio pagalbos. Ir pagaliau mamai į rankas pakliūva laiškas nuo Dievo: "Nieko nėra neįmanomo." Sunku buvo susirasti aktorius, ir mergaitę vaidino Lauros dukterėčia Emilija, beje, siūlyta geriausio aktoriaus nominacijai.

Kiek kartų pačios žiūrėjote tą filmą?

- Daugybę, bet iš tiesų nesame juo patenkintos, nes graužė kirminiukas, kad viską padarėme taip skubotai. Jau nufilmavus, važiuoji, būdavo, kur nors, ir pamatai vietą, kurioje būtų nuostabu filmuoti, vaizduotėje išnyra kitos ryškios detalės, fragmentai. Bet serialo "Moneta" nedarysime, geriau pasigauti kitą mintį ir ją plėtoti. Ką gali žinoti, ateityje tikrai bus noro dalyvauti tokiuose konkursuose.

Juk tikėjotės gauti aukščiausią įvertinimą?

- Keisčiausia, kad apie prizus negalvojome. Ta spėlionė atsirado jau padarius filmuką, o šiaip patiko procesas. Mes buvom įsitikinusios, kad gal būsime antros, o pirmąją vietą pelnys VDG grupė "Ardito", nes jie patys taip manė, ir publika juos labai palaikė. Mums jų filmukas "Šviesota tamsa" irgi patiko, jie ir animaciją panaudojo.

Na, o po visko pasipylė sveikinimai, glėbesčiavo ir spaudė rankas net nepažįstami žmonės. Aišku, ištiko euforija, ypač tuo metu, kai ištarė, kad laimėjo "Bis", ir visos šviesos nukrypo į mus. Užuot ėjusios į sceną, mėginome apsikabinti, nes buvome nuoširdžiai nustebusios. Malonu, kad profesionalai gyrė gerai parinktą muziką, lyg tyčia parašytą tam filmukui. Įspūdinga buvo savo kūrinį pamatyti ne šiaip sau mokyklos aktų salėje, bet didžiajame ekrane. Žiūrovų numylėtiniai "Cinamone", sulaukę ovacijų, buvo "Ardito", jie ir draugų būrį atsivedė, o mes tik du vaikinukus pasikvietėme.

Gal konkursas kaip nors pakeitė jus, ir dabar rinksitės režisūros studijas?

- Tėveliai mus erzina: "Tai darbar turbūt būsit menininkės?" Ne, bet kinas tikrai išliks mūsų pomėgiu. Ir mes vėl trise ką nors sugalvosime. Gal pavyks sukurti gilesnį filmą apie žmonių santykius, o dabar mums buvo svarbu palikti vietos žiūrovo interpretacijai. Bijojome, kad tik nepridėtume į filmą savo "bajeriukų", nes esame komikės, dažnai savaime išeina parodijos, o mūsų humoro stilius - labai savotiškas...

Ivona ŽIEMYTĖ