Užburta muzikos...

Pažintis

"Mano meilė - muzika ir jūra", - prisipažino Nijolė Jačėnienė. Kol kas ją kasryt žadina ne melodijos ar jūros šnaresys, o bundančios Klaipėdos gausmas pro Muzikinio teatro bokšte esančio buto langus.

Neseniai pradėjusios eiti Klaipėdos muzikinio teatro Literatūrinės dalies vedėjos pareigas N. Jačėnienės gyvenimas susijęs su muzika. Bajoriško kraujo turinčios moters šeimoje buvo privalu domėtis menu, groti kokiu nors instrumentu. Tačiau kai ji ketverių metų pasakė norinti groti smuiku, tėvams, tarnautojams, jos noras pasirodė keistas. Smuikas buvo iškeistas į fortepijoną, o penktokė Nijolė, tėvams nežinant, sugrojusi "Šunų maršą", įstojo į vaikų muzikos mokyklą.

"Tėvai pasakojo, kad vaikystėje, klausydama orkestro, aš apmirdavau. Jie mane galėdavo palikti besiklausančią - aš nejudėdavau, man būdavo gražu", - sakė N. Jačėnienė, pasirinkusi ne muzikantės, o televizijos režisierės darbą. Tačiau muzikos ji nepaliko: N. Jačėnienė buvo LTV muzikinių laidų, koncertų, operų, baletų transliacijų režisierė, LTV laidų "Tegyvuoja klasika", "Melomanija", TV1 laidos "Tas džiazuojantis pasaulis" sumanytoja.

"Jei būtų mano valia, vietoj vakarinių laidų rodyčiau klasikinės muzikos koncertus. Juk ką mums rodo, tą ir žiūrime. Mikroautobuse girdžiu, kaip už nugaros vaikai kalba apie realybės šou, vadina dalyvius vardais kaip savus, viską žino. O aš galvoju: "O, kad taip apie solistus ar kompozitorius kalbėtų..." - šypteli N. Jačėnienė.

Esate sakiusi: "Neskirstau muzikos į gerą ir blogą, skirstau į tą, kurią suprantu arba ne".

Muzika - man atgaiva. Klasikinė muzika susijusi su kokybe. Simfonijų, operų klausiau nuo mažens. Mano draugės tėvai vesdavosi mane į koncertus. Aš ne viską suprasdavau, bet man būdavo labai įdomu įsigilinti į tą dalyką, kurio aš nežinau. Galbūt smalsumas atvedė ir iki mano darbo. Juk norint kurti muzikinę laidą, nufilmuoti koncertą ar operą, reikia pasidomėti partitūra, paklausyti įrašų, pabūti repeticijose, paieškoti temų, pagyventi muzikantų pasaulyje.

Rokui Zubovui (pianistas, N. Jačėnienės autorinės laidos "Melomanija" vedėjas. - Aut. past.) sakydavau: "Čia mano karma. Aš - ne muzikoje, aš - šalia jos." Galintys groti žmonės man - dievai. Bet nesuprantu trijų frazių "bumčikų". Aš tokios muzikos neneigiu, kažkam ji yra suprantama, bet mano gyvenime jos nėra.

Ar elitinės, akademinės muzikos reikia paprastiems žmonėms - ūkininkams, valytojoms, darbininkams? Juk daugumos muzikinėje bibliotekoje - aliukai ir butkutės.

Ar jūs tuo esate tikra? Aš taip neskirstau žmonių. Su Muzikinio teatro valytoja aš galiu aptarti teatro spektaklius, ir jos vertinimai be galo įdomūs. Aš nesmerkiu žmonių, tik kviečiu, skatinu domėtis ir įveikti baimes. Reikia nebijoti klausyti to, kas yra nepažįstama. Juk kaimuose yra šviesių žmonių, kurie žino, kas vyksta Operos ir baleto teatre. Galbūt aš svajoklė ir idealistė, tačiau manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus norų.

Jūs režisuodavote muzikines laidas, filmuodavote klasikinės muzikos koncertus, operas. Kaip muziką įsprausti į televizijos rėmus, kaip ją nufilmuoti?

Kilnojamosios studijos kainuoja brangiai. Operatorių - mažai. Jie filmuoja ir futbolą, ir koncertus. Kartais jie net sako, kad futbolą filmuoti sunkiau, mat ten viskas greičiau vyksta. Bet juk muzika muzikai nelygu, kiekvienas kūrinys diktuoja savo tempą, ritmą. Galiausiai net operatoriams reikia pažinti instrumentus.

Gyvai klausytis koncerto yra nepamainomas dalykas. Tačiau turėti galimybę išgirsti koncertą, į kurį negalėjai nueiti, irgi yra nuostabu. Jei yra galimybė transliuoti koncertą, reikia ją išnaudoti. Mano vienas iš mėgstamiausių kanalų yra "Mezzo" (klasikinės muzikos kanalas. - Aut. past.).

Kiekvieną savaitę turėdavau po vieną ar net po du įrašus, kai kūriau autorines muzikos laidas. Ieškojau jaunų žmonių, kurie galėtų transliuoti. Tokių neradau. Vieni sakė, kad čia - labai daug darbo, kiti - kad menkas uždarbis. Jie sakė: "Padarau 30 sekundžių reklamą ir iš to galiu gyventi."

Esu dirbusi su norvegais, kurie transliavo koncertą. Norvegai atsigabeno kilnojamąją stotį iš Norvegijos, net skraidančias kameras ir operatorių, galintį su jomis dirbti. Jie repetavo savaitę pakadriui. Kai aš norvegų prodiuseriui papasakojau, kad mes filmuojame be repeticijų ir kiekvieną savaitę, jis išplėtė akis. Jis sakė, kad tokio pobūdžio - pusantros valandos tiesioginės transliacijos - įrašą turi vieną kartą per pusmetį ir iš to užmokesčio, kurį gauna, gali gyventi metus.

Muziką filmuoti sunku: muzika - viena erdvė, televizorius - kita. Yra tam tikros taisyklės, tiesa, jas mėgau laužyti. Reikia labai gerai žinoti technologijas. Įsivaizduojate, jei nutrūksta vienintelis kontaktėlis, sustingsta visos didžiulės komandos darbas. Reikia įjungti žmones į darbą, kad jiems būtų įdomu filmuoti. Paprastai darbuotojai pavargę, bet matau, kaip jie, filmuodami koncertą, atsigauna.

Kaip sumanėte laidą "Tas džiazuojantis pasaulis"? Kaip jautėtės, kai jūsų "kūdikis" šiemet laimėjo geriausios kultūros švietimo informacinės laidos apdovanojimą?

Idėja pleveno seniai. Namie mes mėgstame klausytis džiazą. Julija studijuoja džiazo dainavimą. Viskas klostėsi natūraliai. Laidos pavadinimą sugalvojo Sigutis. Turėjom šaunų bendraautorių, vaikščiojančią enciklopediją Vladislovą Zalatorį. Po jo mirties net galvojome laidos nebekurti. Bet pamanėme, kad jam patiktų, jei laida toliau gyvuotų.

Šios laidos ateitis - šviesi. Kol kas laida nesikeis - išliks tokia, kokia yra. Šiuo metu ieškome antrojo laidos vedėjo. Laiškus būsimiems vedėjams reikėtų siųsti adresu [email protected].

Laimėjimas tarsi atėjo savaime. Jei nuoširdžiai dirbi, tave pastebi. Aš nesureikšminu šio apdovanojimo. Nors Sigutis ir Julija be proto džiaugiasi. Aš dabar juos tik konsultuoju telefonu. Bet Sigutis puikiai susitvarko. O aš šiek tiek esu pavargusi nuo "teliko".

"Tas džiazuojantis pasaulis" - ištisas šeimyninis verslas. Laidą kuria visa jūsų šeima: Sigutis, Julija ir jūs.

Nenorėčiau to vadinti verslu. Taip galėtumėme vadinti tik tada, kai turėtumėme piniginę naudą. Tai - šeimyninis džiazuojantis požiūris į gyvenimą. Sigutis kartais pernelyg avantiūristiškai elgiasi, paduodamas Julijai tekstus, leisdamas pasiruošti interviu likus valandai iki laidos. Tuo jis labai nepiktnaudžiauja. Bet jei tai būtų svetimas žmogus, nedrįstum to padaryti - paruoštum tekstus iš anksto. Mūsų šeimyniniame darbe yra įdirbio, susikalbėjimo, net minčių skaitymo.

Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

Su Sigučiu gyvenome Kaune. Dirbau "Pūko" radijo stoties direktore, tačiau šis darbas - ne man. Mane susirado Muzikinio teatro vadovė Audronė Žigaitytė ir pasiūlė naują darbą. Čia kol kas tęsiasi bandomasis laikotarpis, esu naujokė, daug skaitau, rašau, turiu daug įdomių pažinčių. Nesinori daryti klaidų, tad krūvis kol kas labai didelis.

Turime keletą sumanymų ir pasiūlymų Klaipėdos televizijai, planuojame susitikimą su "Balticum" TV savininkais. Norime pasiūlyti laidą apie Klaipėdos muzikinį teatrą - čia tokių fantastiškų žmonių yra. Kodėl apie juos nesužinojus kitiems?..

Kaip pailsite nuo darbų? Kas dar, be muzikos, suteikia jums atgaivą?

Jūra... Aš ją įsimylėjusi. Su Sigitu fantazuodavome apie savo ateitį - ką veiksime, kai sulauksime senatvės. Kalbėdavome, kad būtų gera gyventi prie jūros. Sigutis turėtų dramos būrelį, aš - rašyčiau, kurčiau. Jūros kvapas ir spalvos, vėjas... Kokie jūs, klaipėdiečiai, esate laimingi!..

Rima ČELIAUSKAITĖ