Kai Algis Latakas laimėjo konkursą eiti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus pareigas, du mėnesius buvo akylai stebimas žiniasklaidos. Spaudoje dažnokai šmėžavo jo nuotraukos. Kadangi buvo karantinas, jos buvo sugrabaliotos iš visų įmanomų šaltinių. Pačią pirmą darbo dieną naujasis vadovas padėkojo žiniasklaidai, kad jį pajaunino mažiausiai 16 metų. Spragsint fotoaparatų blykstėms suprato, kad pagaliau bus parodytas tikrasis jo veidas. Ir jautėsi taip, kaip žmogus, atgavęs savo veidą.
Pačią pirmą dieną žurnalistų jis buvo tardomas taip, išgirdo tokių klausimų, kad konkurso komisijos, susisiekimo ministro, Valstybės saugumo departamento, STT atstovų klausimai jam pasirodė buvę labai švelnūs.
Vienas žurnalistas tiesiog rėmė jį prie sienos reikalaudamas atsakyti - ar jis suprantąs, kad šitas pareigas eis tik iki tol, kol baigsis rinkimai, ar žinąs, kad susisiekimo ministras turi teisę atleisti jį iš pareigų savo nuožiūra bet kuriuo momentu? A. Latakas rėmėsi filosofų išmintimi sakydamas: "Koks skirtumas, ar mirsi šiandien, ar poryt."
Reikalauta pasakyti nevyniojant žodžių į vatą, ar jis statys išorinį uostą, ar ne. Pasirodo, jeigu Lietuva būtų tokia turtinga šalis kaip Jungtiniai Arabų Emyratai, išorinį uostą jis pradėtų statyti jau šiandien, bet dėl visiems žinomų priežasčių dabar to tikrai nedarys. Melnragiškiai dar kurį laiką gali miegoti ramiai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą