Ketverius metus, sėdėdamas ministro krėsle, ponas Gintaras nepaliaudamas vis rūpinosi ir rūpinosi Lietuvos aukštuoju mokslu. Įvedinėjo krepšelius, stengėsi, kad studentai mokėdami už mokslą išleistų kuo daugiau pinigų, kad gauti diplomą galėtų net dvejetukininkai. Išsivadavęs iš rūpestingo pono Gintaro glėbio, aukštasis mokslas atsigaus dar negreit. Politiko sūnus nutarė nelaukti, kada tai įvyks, todėl diplomo sieks Amsterdame. Tėčio darbai tokiu būdu buvo labai tinkamai įvertinti. Pats tėtis neslepia, kad jaučia pasididžiavimą. Lietuva tuo metu jaučia protų nutekėjimą. Matyt, pono Gintaro ir valstybės interesai yra du labai skirtingi dalykai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą