Algimantas Rusteika negailestingai apie labdaros balius: „Tikra pagalba prasideda ten, kur yra fotografas“

Algimantas Rusteika: Labdaros balius

Labai mėgstu labdaros balius. Susirenka išdidūs ponai ir žavingos ponios, sumeta kokiems nors nelaimėliams po penkis šimtus ir prageria po pusantro tūkstančio. Ir viskas – dėl jų, vargšų!

Nes ponams ir ponioms dėl jų niekaip nesimiega, naktimis vartosi savo pataluose, kankinasi. Galvoja: kaip ten tas vaikas be kojų? Kaip ta vieniša motina? 

Ar gavo senukas vaistų? Ar užteko pinigėlių operacijai?

Ir tada supranta: reikia baliaus! Nes kitaip vargšui nepadėsi, negi tiesiog pervesi pinigus? Koks čia gerumas, jei niekas nepamatė? 

Tikra pagalba prasideda ten, kur yra fotografas.

Todėl ponai apsivelka kostiumus, kainuojančius tiek, kiek vargšo šeima gauna per pusmetį ar metus. Ponios įlenda į sukneles, už kurių kainą būtų galima tam vargšui sudėti dantis, pakeisti langus ir dar nupirkti malkų žiemai.

Tik nereikia taip vatnikiškai vulgarinti kilnaus reikalo buhalterija! Čia juk ne apie pinigus, čia apie JAUTRUMĄ! Ponai pademonstruoja naujas ponias, ponios – naujas sukneles. 

Vieni kitus į žandukus pabučiuoja, paspaudžia rankytes, pasako, kaip svarbu nelikti abejingiems.

Ir fotografuojasi – būtinai su taurėmis. Stovi tokiomis rimtomis „mus pastatė sušaudyti“ pozomis: smakras truputį į priekį, akyse – pasaulio skausmas, rankoje – šampanas. Už nugaros logotipai tų, kurie irgi labai labai kenčia dėl vargšų.

Kitą rytą „Žmonėse“ galėsim perskaityti, kad „žinomi žmonės susivienijo kilniam tikslui“. 

Bėdžiai, aišku, į balių nekviečiami, nes juk sugadintų atmosferą. Įsivaizduokit: ateitų koks tikras vargšas su pigiais batais, ne tuo švarku! Gal net nemokėtų laikyti taurės už kojelės!

Ir dar pradėtų pasakoti, kaip gyvena… Prie užkandžių! Ne, vargšas labdaros baliuje reikalingas kaip dekoracija ir moralinis rekvizitas, pateisinantis puotą. 

Pageidautina – nuotraukoje. Dar geriau – trumpame filmuke prieš desertą.

Kas lieka – vargšui

Liūdna muzika, vaiko akys, sena močiutė, ligoninės koridorius. Salėje nutyla šakutės. Ponios susigraudina, ponai staiga surimtėja. Penkiolika sekundžių būna labai JAUTRU ir skaudu. Paskui atneša karštą. Ir gyvenimas tęsiasi.

Aukcionas! Kas duos daugiau? Ponas A – tūkstantį! Ponas B – du! Ponia C – tris! Salė ploja! O vargšas namuose tuo metu galvoja, ar sumokėti už elektrą, ar nusipirkti vaistų, bet čia – jo problema. Mes dabar gelbėjame jį iškilmingai. Ir svarbiausia – viešai!

Nes tyliai duoti yra nei šis, nei tas. Nėra blizgios foto, pavardės ir šiaip kaifo. Nėra ko pasidalinti „Facebooke“ ir niekas nepamatys, koks esi nuostabus žmogus! O juk jeigu padarei gera ir niekas nepamatė – argi taip kas daro?

Čia prasideda modernioji labdara. Senovėje žmogus duodavo kitam žmogui, dabar pirmiausia duoda savo įvaizdžiui, o kas lieka – vargšui. 

Todėl iš penkių tūkstančių vakaro išlaidų keli šimtai nueina pagalbai, o visa kita – tam, kad pagalba atrodytų gražiai.

Salė. Maistas ir gėrimai. Muzika, žinomas vedėjas. Fotografai, gėlės ir dekoracijos. Ir kažkur šito spindinčio mechanizmo kamputyje žmogus, dėl kurio, kaip mums sakoma, visa tai ir vyksta.

Jis vienintelis be kostiumo ir taurės. Neturi fotografo, dažniausiai net nežino, kas jo vardu linksminasi. Bet būkim teisingi – ponai ir ponios tikrai padėjo, davė net penkis šimtus. O galėjo juk ir neduoti.

Tai kas, kad paskui už pusantro tūkstančio atšventė savo gerumą. Ar tau, ruzzteika, gaila? Juk gerumas irgi sunkus darbas, nuo jo išdidūs ponai ir žavingos ponios pavargsta, todėl reikia ir atsipalaiduoti.

Ir štai, trečią nakties, kai paskutiniai kilnieji svirduliuoja prie rūbinės ieškodami savo paltų, kažkur mieste miega žmogus, kuriam tą vakarą buvo renkamos lėšos. Jis nežino, kokios buvo suknelės.

Nežino, kas su kuo atėjo, kas laimėjo aukcioną nei kokį šampaną grakščiai gurkšnojo jo gelbėtojai. Rytoj jam gal perves penkis šimtus eurų. Ir tai bus gerai. Tik niekas jam nepasakys, kad jo nelaimė tą vakarą kainavo gerokai daugiau.

Nes vargas tapo produktu, kurį galima gražiai supakuot, apšviesti ir pastatyti ant scenos. Prie jo galima nusifotografuoti, šalia galima pasistatyti savo JAUTRUMO paminklėlį. 

Ir kuo daugiau aplinkui tikro skurdo, vienatvės, ligų ir nevilties, tuo daugiau progų pasijusti geram.

Todėl aš ir mėgstu labdaros balius. Ten viskas labai super sąžininga. Vargšai gauna pinigų, turtingieji nuotraukų, žurnalai – turinio, restoranai – apyvartos.

 O renginių organizatoriai, žinoma, gerai apmokamo darbo. Šviesuomenė pagimdo dar vieną įrodymą, kokia ji JAUTRI.

Labdaros baliuje perkama ne tik vakarienė, ten parduodamos indulgencijos. Viduramžiais žmogus sumokėdavo Bažnyčiai, kad būtų lengviau su nuodėmėmis, dabar ponai sumoka labdarai, kad būtų lengviau su sąžine.

Apsivelki smokingą ir paaukoj

Ir tau nereikia klausti, kodėl žmogus skursta, nereikia domėtis, kodėl senukas už visą gyvenimą darbo gauna pensiją, iš kurios skaičiuoja centus vaistams. 

Nereikia klausti, kodėl sunkiai sergančio vaiko tėvai turi maldauti svetimų pinigų.

Kam galvoti, nereikia nieko keisti, tiesiog vieną vakarą apsivielki smokingą ir paaukoji. Sumokėjai – ir vėl esi geras. Metams ar iki kito baliaus. Ir tai labai patogu, nes tikra pagalba yra nemaloni.

Tikras vargšas nėra fotogeniškas, gali būti piktas, nedėkingas, net gali smirdėti. Gali gerti, būti pridaręs klaidų ir nemokėti gražiai papasakoti savo nelaimės. Gali ponams net nepatikti.

O išdidūs ponai ir žavingos ponios mėgsta vargšus, kurie moka per LRT būti vargšais estetiškai. Vaikas turi būti gražiomis, didelėmis akimis, senutė – būtinai su balta skarele. Jei mirštantis ligonis – turi narsiai kovoti su vėžiu ir motinos turi neverkti per garsiai.

Visi privalo būti kuklūs, dėkingi ir suprasti, kokia didelė garbė jiems teko būti mūsų gerumo objektu. Tikras žmogus yra per daug sudėtingas, o labdarai reikia siužeto ir nelaimę pirmiausia reikia tinkamai paruošti vartojimui.

Atrinkti nuotrauką. Sutrumpinti gyvenimą iki trijų pastraipų, pridėti liūdną fortepijoną. Parašyti: „Neliksime abejingi.“ Ir ponai tikrai nelieka – maždaug nuo septynių vakaro iki pusės vienuolikos. Paskui – į taksi.

O rytoj dar įkelsime nuotrauką: „Nuostabus vakaras su nuostabiais žmonėmis dėl nuostabaus tikslo.“ Viskas nuostabu! Net nelaimė, ypač gražiai apšviesta, kur žmogaus skausmas tampa fonu svetimai sėkmei, o jo liga – proga kažkam pasirodyti JAUTRIAM.

Skurdas yra tik dekoracija

Nes išdidiems labdaros balių ponams ir žavingoms ponioms skurdas yra tik dekoracija jų gerumui. Žmonių vienintelio gyvenimo tragedijos– fotosienelė. Ir visa tai vadinama pagalba.

Pagalba yra, taip, žinoma kad yra. Penki šimtai eurų žmogui, kuris neturi tų penkių šimtų, yra labai daug. Todėl šlykštu ne tai, kad duodama, duoti bent kiek visada gerai. Šlykštu, kai už tuos penkis šimtus nusiperkama teisė pasirodyti penkiais tūkstančiais geresniam.

Žmogui numetamas trupinys, o sau iš jo nelaimės pastatomas moralinis paminklas. Kai labiau už pagalbos gavėją matomas pagalbos davėjas, geras darbas tampa pigiu spektakliu.

Tikroji labdara apskritai nėra fotogeniška. Sumokėjai svetimą sąskaitą – ir niekas nesužinojo. Nupirkai vaistų, kas mėnesį pervedi šimtą eurų šeimai, kurios pavardės viešai nemini ir niekas nenufotografuoja, kaip darė Brazauskas.

Taip, yra žmonių, kurie nuveža senuką savo opeliuku pas gydytoją. Kurie savaitę prižiūri svetimą vaiką, kol jo motina ligoninėje.

Be fotografo, laidų vedėjo, be taurės rankoje ir be užrašo „MES KARTU“. Apie juos neperskaitysime „Žmonėse“. Ant jų dar laikosi Lietuva.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.