Netikėti susitikimai

Man padavėja atnešė karštą patiekalą, jau ruošiausi pradėti valgyti. Bet staiga pasijutau kažkaip nepatogiai. Intuityviai pasiūliau pašnekovui pasidalinti su manimi maistu.

Nustebusiam vyrui net žandikaulis atvipo...

"Nesikuklink - pasakiau. - Tai tiesiog krikščioniškas gestas, kurį man netikėtai kažkada pasiūlė vienas žinomas žmogus..."

Taigi - dar viena netikėtų susitikimų istorija.

Prieš maždaug dvidešimt penkerius (gal daugiau) metus dirbau vienoje Klaipėdos ligoninėje skyriaus vedėju. Vieną gegužės pabaigos penktadienį paskambino draugas ir pasiūlė nuvažiuoti iki Palangos "Lino" atviro baseino išsimaudyti.

Darbą beveik buvau baigęs, iki pietų liko keletas valandų. Pagalvojau: kodėl gi ne? Po pietų grįšiu, gal niekas iš administracijos nepasiges. Nebent kas įskųs... Et, rizikuoju - pavasaris, nuotaika gera!

Išsimaudę baseine, užvažiavome papietauti į tuometinį Palangos viešbutį-restoraną "Pajūris". Po to prisėdome prie baro atsigaivinti kava ir vėliau rengėmės grįžti į Klaipėdą, į darbą.

Staiga pro baro langą pamačiau privažiuojančią juodą "Volgą". Sustojo. Iš jos išlipo - o Dieve, tuo metu Sveikatos ministerijoje dirbantis Antanas Vinkus! Tik neatsimenu: ministras ar pavaduotojas jis tuomet buvo.

Tai mano antrasis darbdavys, pas kurį pradėjau dirbti jo vadovaujamoje ligoninėje. Tuo metu išėjo Centro Komiteto įsakymas, draudžiantis naudoti tarnybinius automobilius ne darbo metu.

Žinojau, kad ministro mama gyvena Kretingoje. Tad logiškai mąstant, prieš vykdamas ten, po kelionės jis nutarė pasistiprinti.

Žmonių tuo metu salėje beveik nebuvo. Ministras įėjęs apsidairė po salę, priėjo prie arčiausiai baro esančio staliuko, pasisveikino su manimi jam būdinga maniera (atpažino) ir prisėdo.

Padavėjui atnešus užkandį, staiga atsisuko į mane ir rankos mostu pakvietė prie staliuko! Pagalvojau - "Viskas, sudegiau!"

Prisėdu. Jis iš tolo pradėjo kalbą: "Tai ką, kolega, atostogaujate?"

"Ne, - išlemenau (skubiai galvoje pradėjau kurti pasiteisinimo versiją). - Atvykau darbo reikalais - sutarčių pasirašyti!"

Tuo metu dirbau Profilaktinių apžiūrų skyriuje. Tikrai eidavau ir važiuodavau į įmones sudarinėti sutarčių profilaktiniams patikrinimams.

Ministras, staiga pastumdamas lėkštę į mano pusę, pasiūlė: "Pasidalinkim, kolega."

Aš net žado netekau...Tai buvo tikras krikščioniškas gestas! Niekuomet daugiau gyvenime niekas man nėra pasiūlęs tokio dalyko.

Atsitokėjęs labai padėkojau, pasakiau, kad tik ką papietavau. Ir, padrąsėjęs, paklausiau: "Tai savaitgaliui į tėviškę, ministre?"

Žvilgsnį tuo pačiu metu nukreipiau į lauke stovinčią juodą tarnybinę "Volgą".

Ministras šyptelėjo. Suprato, šachmatų terminologija šnekant, mano desperatišką gynybinį ėjimą.

Gerai, kolega, viskas tvarkoje, lieka tarp mūsų! Suprask, mano darbdaviui nebus pranešta apie nuklydimą...

Labai padėkojau, atsisveikinau ir su draugu nurūkome atgal į darbą.

Dar savaitę su nerimu laukiau: iškvies ar neiškvies darbdavys "ant raudono kilimo".

Bet ministras žodį tesėjo! O krikščioniško pasidalijimo maistu idėja išliko visam gyvenimui.

Antanas Vinkus juk kilęs iš Kretingos, iki šiol garsėjančios vienuolių, krikščionių dvasia!