- Lietuvoje taksidermijos specialistų nerengia nė viena mokykla. Bet jų yra, jie žinomi ne tik Lietuvoje. Kas juos moko? - klausėme Vasilijaus VASILIAUSKO.
- Taksidermija - tai profesija, kurios iki galo negali išmokti, dirbdamas visą gyvenimą. Mokomės vieni iš kitų. Susidomi ja daugiausia tie, kurie nuo vaikystės globojo ir slaugė žvėrelius, paukštelius. Nuo senų laikų į taksidermiją nebuvo tinkamo požiūrio. Profesorius T.Ivanauskas tuo metu ėjusiame žurnale „Mūsų gamta“ buvo nusprendęs paaiškinti, kaip patiems pasidaryti smulkių gyvūnėlių iškamšą. Turėjo išeiti ciklas straipsnių, bet išėjo tik vienas. Kilo „vėjas“, uždrausta šią veiklą propaguoti. Esą vaikai norės išmėginti, ims timpomis žvėrelius šaudyti, daryti iškamšas.
- Jūs šį amatą puoselėjate jau 48 metus. Nuo ko viskas prasidėjo?
- Iš vaikų namų papuoliau į internatą, iš ten - į profesinę mokyklą. Pabėgau, nes nenorėjau būti kranininku. Vėliau gavau pažymą, kad galiu dirbti Zoologijos muziejuje. Pats įsiprašiau, nes nuo vaikystės domėjausi gyvąja gamta. Pradėjau dirbti laborantu, vėliau vyr. laborantu, dabar vadovauju grupei. Šioje grupėje dirba ir mano sūnus Vygandas. Baigė aukštąją, bet nepabėgo į užsienį. Ilgai dirbu, bet vis mokausi iš jaunimo. Džiaugiuosi, jei mano mokiniai daugiau už mane pasiekia. Ne tik taksidermijos srityje. Dirbdamas muziejuje buvau subūręs tuomet populiarų jaunųjų ornitologų būrelį. Susirinkdavo pilna salė įvairaus amžiaus vaikų. Smagu, kad tuomet mano pamokų klausęs Ramūnas Grigonis baigęs mokslus sugrįžo į Zoo-logijos muziejų, o dabar jam vadovauja. Dainius Pauža tapo medicinos profesoriumi, Kęstutis Čepėnas - žinomas gamtos fotografas... Man pačiam teko mokytis iš taksidermijos šviesulio, žinomo ornitologo Leono Jezersko. Vienus metus teko bendrauti ir dirbti su T.Ivanausku. Didžiausiu mokytoju laikau Vytautą Mackevičių. Jį tėvu vadindavau, nes savo tikrojo tėvo neprisimenu.
- Neįsigilinus sunku suprasti jūsų profesijos esmę. Kokių žinių reikia tam, ką darote?
- Daugelio specialybių pagrindų į mūsų amatą sudėta. Turi nusimanyti apie skulptūrą, anatomiją perprasti, žvėries sudėjimą žinoti, sugebėti siūti, turėti statybininko darbo pagrindus, suprasti chemiją, fiziką, jausti meną. Iš pradžių, kai dar daug ko nežinojome, gamybos procesas buvo ilgas ir sudėtingas. Iš griaučių pasigamindavome žvėrelio maketą, po to kurdavome formą, formą aplipindavome skulptūriniu moliu. Vėliau eilė gipsui... Labai ilgai reikėtų aiškinti, bet nebeliko reikalo. Tokiais metodais šiais laikais jau niekas nebedirba. Anksčiau darydami maketą iškamšoms naudojome molį, pjuvenas, linus. Nežinojome, kad yra poliuretanas, stiklo pluoštas, epoksidinė derva. Tik pavažinėję po pasaulį atradome naujas medžiagas. Anksčiau padarydavai briedžio, šerno galvą - vos du vyrai ją atkeldavo, dabar neša pasišokinėdami.
- Ar viskas, ką padarote, patenka į zoologijos muziejų?
- Į muziejų - didžioji dalis, bet atliekame ir medžiotojų, privačių asmenų užsakymus. Jei tik visus reikiamus dokumentus turi. Jei žvėrelis koks patenka po ratais, paukštis už laidų užkliuvęs žūva, o jį radęs žmogus nori iškamšą turėti, ateina ir užsisako. Nušovus elnią, reikia pateikti licenciją, kur, kada nušauta. Kai žmogus atneša žuvusį į Raudonąją knygą įrašytą gyvūną, išklausinėjame, kur jis rastas, kada, kaip. Paaiškiname, kad paruoštas eksponatas nebus grąžintas, o pateks į muziejaus ekspoziciją. Bet bus parašyta jį padovanojusio žmogaus pavardė. Daugiausia gyvūnėlių į mūsų rankas pakliūva iš ekspedicijų.
- Kiek užtrunka vienos iškamšos pagaminimas?
- Įvairiai. Tai nėra greitas darbas. Paukščio iškamšą pagaminame maždaug per vieną, dvi savaites, žinduolio galvos paruošimas užtrunka tris, keturis mėnesius, kartais - pusę metų. Kai kurios technologijos yra ilgos.
- Dirbate tik su paukščiais ir žinduoliais?
- Ir su žuvimis. Šiuo metu ruošiama 200 kilogramų svėrusio atlantinio oto iškamša. Kiek žinoma, tai trečia pagal dydį pasaulyje sugauta šios rūšies žuvis. 2013 m. balandį Norvegijoje milžiną pagavę lietuviai padovanojo mūsų muziejui. Norėjo, kad eksponatas liktų Lietuvoje. Prie iškamšos jau beveik ketverius metus dirba Viktoras Danienka. Jis anksčiau nieko panašaus nėra daręs, bet mėgina. Darbas labai sudėtingas.
- Kokio trofėjaus parengimą pavadintumėte sunkiausiu?
- Lėlio. Dėl odos plonumo. Atrodo, paukštelis nemažas, bet labai sudėtinga iškamšą padaryti. Ką reiškia vien lėliui odą nuimti. Tarsi šlapią tualetinį popierių vyniotum saugodamas, kad nesuplyštų... Gerai, kad paukštelis neriebus, bet pasitaiko ir labai riebių. Tada problema didžiulė.
- Kiek trofėjų iškamšų esate pagaminęs?
- Nesu skaičiavęs. Nežinau, kiek dar teks padaryti. Kiek gausiu, tiek darysiu. Būna, kad eksponatas atkeliauja iš kitų jūrų muziejų ir mes turime jį paruošti.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą