Vienos molekulinės patologijos instituto ekspertai teigia sugriovę teoriją, kad paukščių sumanumą lemia daug geležies turinčios nervų ląstelės snape, kurios jaučia Žemės magnetinį lauką.
„Tai tikrai nuvylė. Paslaptis, kaip gyvūnai aptinka magnetinius laukus, tapo dar paslaptingesnė“, - ne vienus metus trukusius tyrinėjimus apibendrino molekulinės biologijos specialistas Davidas Keays.
Jo komanda ląstelių ieškojo naudodama 3D skaitytuvus, o tiriamus balandžių snapus supjaustė į 250 tūkst. ploniausių gabalėlių.
Jie nustatė, kad dalelės, kurios, kaip teigta, lemia balandžių gebėjimą rasti kelią namo, iš tiesų yra makrofagai, tam tikro tipo baltieji kraujo kūneliai, kurie apsaugo paukščius nuo infekcijų, tačiau su smegenimis nėra niekaip susiję.
„Tai nėra lengvai sudirginamos ląstelės ir jos negali sukurti elektrinių signalų, kuriuos galėtų fiksuoti neuronai (smegenų ląstelės) ir taip daryti įtaką balandžių elgesiui“, - teigė tyrėjai.
Be to, šios ląstelės aptinkamos ne tik paukščių snapuose.
Tačiau D.Keays pabrėžia, kad šio tyrimo rezultatų nereikėtų laikyti žingsniu atgal.
„Ieškodami magnetinių ląstelių mes žengiame reikiamu keliu. Akivaizdu, kad paukščiai ir didžioji dalis kitų gyvūnų rūšių aptinka Žemės magnetinį lauką, taigi jie turi kažkur turėti ląstelių, leidžiančių tai padaryti. Reikia tikėtis, kad dabar mes aptiksime tikrąsias“, - kalbėjo mokslininkas.
Kitos teorijos tvirtina, kad paukščiai taip pat orientuojasi pagal Saulės šviesą ir vietovės orientyrus. Vienas iš pirmojo tyrimo, paskelbto 2000 metais, autorių Guentheris Fleissneris iš Frankfurto universiteto naujojo tyrimo rezultatus sutiko ne itin palankiai.
Jis apkaltino D.Keayso komandą nuoseklumo trūkumu tyrinėjant viršutinio snapo ląsteles, vadinamas juntamaisiais dendritais, kurios esą gali aptikti magnetinį lauką.
„Iš tiesų sunkus darbas rasti geležies turinčius dendritus, taigi visai nestebina tai, kad šie tyrėjai akivaizdžiai juos pražiūrėjo. Tyrimas, atrodo, yra šališkas, nes autoriams priimtinesnis požiūris, kad šie dendritai iš tiesų tėra makrofagai“, - teigė jis.
Naujasis tyrimas skelbiamas britų žurnale „Nature“. D.Keays teigia, kad magnetoreceptorius taip sunku aptikti todėl, kad jie labai maži, greičiausiai 20-40 nanometrų dydžio, be to, gali būti bet kurioje balandžio kūno vietoje.
„Bandyti rasti šiuos magnetoreceptrorius - tai tarsi bandyti rasti adatą šieno kupetoje“, - teigė jis ir pridūrė: - Tačiau jų aptikimas ne tik padėtų įminti seną mįslę, bet ir būtų naudingas medicinai“.
„Jei mes sužinosime, kaip gamta aptinka magnetinius laukus, galėsime panaudoti šią informaciją dirbtiniams magnetoreceptoriams kurti, kurie galėtų būti pritaikomi ligoms, ypač smegenų, gydyti. Manau, kad tam skirsiu visą savo gyvenimą ir to dar nebus gana“, - atsiduso 36 metų genetikas.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą