Beveik pusantro šimto metų mokslininkai eksperimentuodami bando įrodyti, kad gyvūnai turi nematomą jutimo organą - vidinį keliauninkų kompasą, reaguojantį į Žemės magnetinį lauką. Bet šis paslaptingas Žemę gaubiančio magnetinio lauko jutimas iki šiol yra labai mažai ištirtas.
Kad jis egzistuoja, yra neginčytina. Šiaurės Karolinos universiteto biologai tyrė, kaip tolimą kelią nukeliauja vėžlys logerhedas (caretta caretta). "Viena didžiausių gyvūnų elgsenos paslapčių yra jų gebėjimas orientuotis atvirame vandenyne, kur nėra jokių vizualinių orientacijos vietų", - sako Kennethas Lohmannas, vienas studijos autorių.
Sunkiausia buvo išaiškinti, kaip vėžliai nustato ilgumos koordinates. Žmonėms prireikė šimtmečių, kol buvo rastas būdas tolimose kelionėse nustatyti geografinę padėtį. Jau nuo Antikos laikų Žemė yra dalijama į įsivaizduojamų koordinačių sistemą, išreiškiamą ilgumos ir platumos laipsniais, bet kaip nustatyti konkrečios vietos koordinates?
Nustatyti platumą, tai yra šiaurės ir pietų padėtį, viduramžių jūreiviai įsigudrino greitai: pakako tam tikru dienos metu pamatuoti kampą tarp Saulės ir horizonto. Tačiau ilguma, tai yra rytų ir vakarų padėtis, atradėjams ne vieną šimtmetį buvo mįslė. Vieną didžiausių jūreivystės problemų prieš daugiau kaip 250 metų išsprendė tik palyginti tiksliai veikiantis staliaus Johno Harrisono laikrodis: tiksliai nustatyti vietą galėdavo tas, kas žinojo laiką uoste, iš kurio buvo išplaukęs, ir palygindavo jį su vietos laiku - taip skaičiuojami ilgumos laipsniai.
Šiandien tikslios koordinatės nustatomos palydovais. Jūrų vėžliai tokiais būdais naudotis negali, tačiau savo tikslą pasiekia. Mokslininkai jau tyrinėjo migruojančius paukščius, siekdami išsiaiškinti, ar jie turi vidinį biologinį laikrodį, nurodantį jiems kelią iš rytų į vakarus, ir nieko nepešė. Ir jūrų vėžliams laikas, regis, nėra lemiamas požymis.
Jūrų vėžlys jautriai reaguoja į magnetinius signalus, šiek tiek kintančius priklausomai nuo padėties Žemės paviršiuje. Kiekvienas regionas turi savo magnetinį "pirštų atspaudą". Mokslininkai jau senokai žino, kad paukščiai keliauninkai, langustai ir tritonai platumą nustato pagal magnetinius signalus. Bet kad lygiai taip pat jie nustato ir ilgumą, biologai iki šiol nebuvo tikri. "Logerhedas atpažįsta abu magnetinius parametrus, - sako vienas iš studijos autorių Nathanas Putmanas. - Iš geomagnetinio lauko jis gauna daug daugiau informacijos, nei buvo manoma anksčiau: ne tik junta magnetinio lauko stiprumą, bet ir orientuojasi pagal jo linijų pasvirimą joms įeinant į Žemės kūną".
Mokslininkai šį parametrą vadina inklinacija. Netoli pusiaujo magnetinės linijos dar eina beveik lygiagrečiai su Žemės paviršiumi, bet kuo toliau į šiaurę, tuo statesnis tampa palinkimo kampas. Pasiekusios ašigalius, jos į Žemę įeina beveik statmenai.
Norėdami įrodyti, kad vėžliai išties jaučia, kur tuo metu yra, mokslininkai ką tik išsiritusius vėžliukus suleido į užtamsintą baseiną ir kompiuteriu valdomomis ritėmis imitavo dviejų vietovių į rytus ir vakarus nuo Atlanto magnetines sąlygas. Vos vėžlių jaunikliai pajuto magnetines Puerto Riko pakrantės ypatybes, jie instinktyviai pajudėjo į rytų, įsivaizduojamo Atlanto, pusę. Kitaip elgėsi vėžlių jaunikliai, kuriems mokslininkai sukūrė sąlygas, imituojančias Žaliojo Kyšulio salas netoli Afrikos žemyno - jie ryžtingai patraukė pietvakarių kryptimi.
Kiekvienais metais tūkstančiai jūrinių vėžlių patraukia į tolimą "ekskursiją" link Atlanto. Ką tik išsiritę iš kiaušinių, labiausiai paplitusios rūšies jūrų vėžliai nuplaukia nesuskaičiuojamą daugybę kilometrų. Suaugę gyvūnai sveria daugiau kaip 100 kg, jų šarvo ilgis siekia metrą. Tik po kelerių metų jie grįžta į žemyną perėti ir randa gimtąsias vietas stebėtinai tiksliai. "Mūsų darbas įmena ilgametę gyvūnų elgsenos mįslę", - sako biologas K.Lomanas.
Tiesa, logerhedų gebėjimą jausti magnetinį lauką dar reikia tyrinėti, taip pat tikėtina, kad ieškoti medžioklės plotų Atlante vėžliams padeda ir kitokie signalai; galbūt jie vadovaujasi ir uosle, infragarsu arba kitokiais magnetiniais fenomenais. Jau dabar mokslininkai tikisi, kad jų atradimas gali būti naudingas bandant apsaugoti nykstančius gyvūnus.
"Jei suprasime signalus, pagal kuriuos vėžliai juda savo maršrutais, turėsime svarbų atramos tašką jų gyvenamajai erdvei apsaugoti", - sako K.Lomanas.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą