Pagaliau - svečiai iš šiaurės

Lietuvoje trečioji lapkričio dekada gana dažnai būna žiemiška: pirmieji „tikros“ žiemos bandymai staigūs ir ne visada malonūs. Po rudeniškų, nors ir ne šiltų orų, dešimties laipsnių šaltis, ledas ir sniegas yra visai kitas pasaulis. Apie jį žinojome, jo tikėjomės. Tačiau mūsų žmogiškoji patirtis primena: tam mes nesame pasiruošę, kaskart apie žiemos pradžią kalbame kaip apie kažką nelauktą ir netikėtą.

Gamtoje nebūna dalykų, nelauktų pačiai gamtai. Čia viskas ruošiama būsimai žiemai. Tiesa, neįprastai gausi šio rudens drėgmė šiek tiek jaukia priešžiemio gamtos įsivaizdavimą.

Dabar, mūsų manymu, drėgmė turėjo sumažėti, laukų balokšniai išnykti. To neįvyko, tad kai kas turės būti kitaip. Kitur savo žiemos priebėgas turės susirasti vabzdžiai ir kiti bestuburiai. Net briedžiai ir elniai savo žiemavietes iš užsemtų plotų perkels ten, kur sausiau. Gal tik trumpam, iki pirmojo tikrojo ledo.

Labai anksti baigėsi mūsų paukščių migracija. Paskutinėmis spalio dienomis net pajūryje jau neregėjome kikilių, karvelių keršulių pulkų - jie buvo nuskridę į pietus. Liko strazdai, zylės, liepsnelės. Tiesa, viena šio rudens naujovė turi būti pastebima visiems - iš šiaurės plūstelėjo čimčiakai, mažučiai pilkai rusvi, išilgais dryžiais išmargintomis nugaromis paukščiukai. Labai gražiai atrodo rožiniai jų pagurkliai ir mažutės dėmės kaktose. Čimčiakai vis pulke, kartais tokia sankaupa siekia ir šimtą individų. Jų bendravimas - paprastas, bet toli girdimas čeksėjimas, iš ko, matyt, ir kilęs paukščio vardas. Taigi po daugiau kaip dešimtmečio jų vėl gausu, tai rūšis (kaip ir svirbeliai, riešutinės, kai kurios zylės), kuriai būdingos vadinamosios migracinės invazijos. Kur juos galima pamatyti? Visų pirma, juos visur galima girdėti - net ir mieste jų „če-če-če“ išsiskiria iš kitų aplinkos garsų. Jie susiranda nudžiūvusias žoles ir lukštena sėkleles, aptupia alksnius ir aižo kankorėžiukus.

Šiemet laukėme iš šiaurės pasirodančių svirbelių - kai kada ir jie užplūsta miestus ir kaimus. Tačiau šiemet jų neregėti. Matyt, gamta negalėjo sukurti sąlygų, kurios būtų palankios net kelioms rūšims iš karto. Taip pat neregėjome šiauriečių tūbuotųjų suopių, visai nematėme riešutinių. Gal kitąmet, kitą rudenį?

Prieš žiemą mėgstame tvarkytis. Žinoma, mes jau įrengėme lesyklas, kad paukščiai susirinktų aplink, kad stojus žiemai nesiblaškytų, o skristų tiesiai pas mus. Skubame grėbti lapus, nors... to daryti visai nereikia. Arba - tą daryti reikia tik kai kur. Nukritę lapai yra labai svarbūs patiems medžiams, jie lyg patalas dengia žemę ir neleidžia sušalti šaknims. Dirvoje esantys sliekai įsitraukia lapus į savo urvelius, juos suvirškina ir išskiria daug jau paruoštų, augalams labai reikalingų „trąšų“. Taigi, neatimkime iš medžių tokios vertybės.

O čia kas? Žiū, lapus varto juodasis strazdas, trauko ten surastus sliekus ir neskuba niekur skristi. Pagal strazdo prognozes - žiema dar negreit. Palaukime ir tuo įsitikinkime.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“