"Šunys - mano gyvenimas"
"Ištikimas draugas, pagalbininkas, gelbėtojas", - veterinarijos gydytojas Valdas Petrauskas galėtų vardinti ir vardinti šunų savybes ir pasakoti apie juos įvairias jam ir kolegoms nutikusias istorijas.
Kitapus namo įrengtame voljere šiuo metu amsi 10 keturkojų, su kuriais medžiotojas vyksta į medžiokles, moko juos pagelbėti medžiotojui, važinėja į parodas ar lauko bandymus.
"Šunys yra mano gyvenimas, mano laisvalaikis ir mėgstamiausias užsiėmimas. Tai - liga, kuri vargu, ar pagydoma", - šypsosi veterinarijos specialistas, laisvalaikiu veisiantis medžioklinius šunis, medžiojantis ir kolekcionuojantis medžioklės trofėjus.
Jo voljeruose daugiausia laksto Vakarų Sibiro laikų. Jos veisėjui - pačios mylimiausios. Kartu su jomis auga trimetis lietuvių skalikas Donas. Anksčiau V. Petrauskas veisė skalikus.
"Skalikus stengiamės išlaikyti, nes tai vienintelė išlikusi lietuviška veislė. Todėl su Donu dalyvaujame Skalikų sąjungos renginiuose, vykstame į užsienį ir taip propaguojame šią nykstančią veislę.
Laikos yra universalesnės. Ir statistika rodo, ką medžiotojai labiau mėgsta: pažiūrėkit, kiek laiko laikų ir kiek kitų veislių. Skalikai eina pėdsaku, randa žvėrį ir aploja. Todėl jie labiau tinka varovinei medžioklei, kurios sezonas trunka nuo spalio vidurio iki sausio.
O pamedžioti norisi ir vėliau. Tada jau imi laiką. Skaliko darbas loti ir varyti, o laika loja tik kai mato žvėrį, ji be reikalo neloja", - su užsidegimu pasakoja medžiotojas.
Pasak jo, skirtingi ir šių veislių charakteriai: skalikai yra prieraišesni, juos lengviau mokyti, jų intelektas yra aukštesnis nei laikų. Skaliką reikia mokyti, o laiką - kuo daugiau vedžioti: vesti, vesti ir prie jos šauti. Tada ji esą supranta, kad šitą žvėrį reikia medžioti.
Kasdien - 18 litrų košės
V. Petrauskas skaičiuoja: medžiotoju jis tapo gerokai anksčiau, negu susidomėjo šunininkyste: "Pirmąjį šuniuką medžioklei įsigijau prieš kokius keturis dešimtmečius. Pats pradėjau juos veisti tik po keliolikos metų, nes vis nerasdavau tinkamo - tai iš vienų pirkdavau, tai iš kitų, bet vis nepavykdavo. Įsigijau vieną laiką ir du urvinius taksus. Kibau rimtai - prasidėjo parodos, lauko bandymai, baigiau kinologų kursus."
Kas yra rimta šunininkystė? V. Petrauskas lenkia pirštus: tai - veisimas, tinkamo partnerio paieška, dalyvavimas su šunimi parodose, lauko bandymuose, važiavimas kartu į medžiokles, renginius.
Valdas pripažįsta: daug laiko skiria šiam hobiui - pasibaigus medžioklės sezonui, kiekvienas savaitgalis būna skiriamas teisėjauti, parodoms, varžyboms.
"Kažkiek gaunu ir pajamų, bet tai neatsiperka: kiek kainuoja vakcinacija, kas tris mėnesius - vaistai nuo kirminų, vasarą - nuo erkių ir kitų parazitų, narvų dezinfekcija. O kur dar pašaras? Daugiau uždirba veisiantys retas, brangias veisles", - sako.
Valdas juokiasi: kiekvieną dieną jis savo šunims priverda 18 litrų košės su mėsa ir daržovėmis. Kai vyksta į varžybas, tada vežasi sauso maisto - kaulų juk nesitempsi.
"Perku grūdus, juos malu, plikau miltus. Vasarą daugiau dedu avižų, žiemą - daugiau kviečių, nes daugiau energijos reikia. Dedu ir miežių, kukurūzų. Šunims sušeriu sumedžiotos mėsos likučius, kaulus. Nušovėm elnią - visus kaulus namo parsivežiau. Iš stirnos darė koldūnus, likučiai mano šunims atiteko. Morkų, bulvių, kopūstų užsiauginu", - pasakoja.
Išgelbėjo gyvybę
Geras šuo, pasak medžiotojo, ne tik padeda sumedžioti žvėrį ar rasti trofėjų. Neretai šunys tampa medžiotojo gyvybės gelbėtojais. Pačiam Valdui yra ne kartą tekę šokti medin gelbėjantis nuo įsiutusio šerno. Tuomet tenka pasikliauti šunų elgesiu - kaip greitai jie nukreips žvėries dėmesį ir medžiotojas galės iššauti. Pats yra matęs, kaip sužeistas žvėris suvolioja medžiotoją.
Jį šunys yra išgelbėję nuo sužeisto apie 250 kilogramų sveriančio elnio ragų.
V. Petrausko veisiami šunys medžioja įvairiose šalyse: Suomijoje, Švedijoje, Latvijoje, Estijoje, Vengrijoje ir, aišku, Lietuvoje. Toliausiai nusigavo du jo medžiokliniai šunys - net į Ameriką.
"Tai ir pelnas buvo"amerikoniškas?", - mėginu provokuoti.
"Deja, man liko vos 50 eurų", - skėsteli rankomis. - Brangiai kainavo transportavimas, vien narvas - 200 eurų, 80 eurų vieno šuns viešbutis persėdant, vakcinacijos ir taip toliau. Smagu tik tiek, kad abi amerikonėmis tapusios laikos ten puikiausiai medžioja kiaunes, voveres, meškėnus, sabalus."
Anot V. Petrausko, brangiausiai už medžioklinius šunis moka skandinavai. Jie patys ieško tinkamų, kuriems daugiausia tektų medžioti briedžius.
"Šuns vertė auga nuo jo turimų diplomų skaičiaus. Pirkėjai žiūri į diplomų laipsnius ir jų skaičių. Šunis kergimui irgi renkamės pagal turimus diplomų laipsnius. Kalė savo palikuonims dažniausiai perduoda darbines savybes, o patinas - išvaizdą", - veisimo ypatybes atskleidė Valdas.
Pasak jo, pirkimas gerokai sumažėjo augant kiaulių maro pavojui. Maras esą smarkiai smogė šiai sričiai - Lietuvoje užsidarė visi bandymai su šernu, vykdavę 4-5 voljeruose, kurių kiekvienas buvo ne mažesnis nei keturių hektaro ploto. Jame šuo turi per 10 minučių surasti šerną, per 10 minučių jį aploti ir per 5 minutes paimti.
Pagal tai šuo gauna tam tikro laipsnio diplomą. Vertinama ir drąsa, pyktis, rišlumas, jautra, paieška, paklusnumas. Tai vertinama balais.
"Būna, kad šuo ko nors neįvykdo, ir tuomet, nuvažiavęs 100 ar 200 kilometrų, namo grįžti it musę kandęs - sumokėjęs pinigus, bet be diplomo", - nesėkmes pamini veisėjas.
Jam įdomesnės darbinės šuns savybės. V. Petrauskas jas gali vertinti profesionaliai - turi tarptautinę šios srities teisėjo kategoriją.
Kad šuo netaptų našta
Ką patyręs medžiotojas, veterinarijos specialistas ir šunų veisėjas galėtų patarti tiems, kurie nori įsigyti ištikimą šeimos draugą?
"Ne šuns dokumentai ir veislė yra svarbiausia. Pirmiausia reikia apsispręsti, ar pajėgsi šunį išlaikyt mažiausiai 10 metų, ar turėsi tam sąlygas, kantrybės ir laiko vedžioti šunį bet kokiu oru.
Būtina rinktis šunį ir pagal charakterį. Jei namuose yra vaikų, reikėtų ieškoti neagresyvaus šuniuko, kuris mylėtų vaiką. Žodžiu, apsisprendimas privalo būti rimtas ir nevienadienis, kad nereikėtų vėliau prašyti užmigdyti atsibodusį draugą (veterinarijos gydytojas sulaukia ir tokių prašymų) arba jį palikti kur nors pamiškėje.
"Oi, kiek tokių pamestųjų matome medžioklėse: pasimetę, prieina prie mašinos, uosto, uosto, bet nelipa, - gaila gyvūnėlių", - dėl žmonių neatsakingumo pyksta Valdas.
O jei suskaičiavus visus "už" ir "prieš" nugali noras turėti draugą, tuomet, anot Valdo, jį tikrai verta įsigyti. Ypač sulaukus Šuns metų.
Autorės nuotr. Trimečiai laika Joris ir skalikas Donas - Valdo Petrausko palydovai medžioklėse, varžybose, parodose. Nuo šio elnio ragų Valdą Petrauską išgelbėjo šunys. Dabar šie ragai - puikus trofėjus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą