Tada, žinoma, grįžti į namus kažkoks puskvailis, mašinų nei įprastų daiktų nebematai", - atvirauja klaipėdietis skulptorius Klaudijus Pūdymas.
Skulptoriaus dirbtuvėse Rūtų gatvėje - jaukus kūrybinis chaosas, o užsakovas mąsliai apžiūrinėja "šviežią" skulptūrą "Linėja", įsipinsiančią į urbanistinį Nidos peizažą.
"Galėtų būti riebesnė, labiau apetitiška", - juokauja lytėdamas vinklų it žolė bronzinį laukinukės gamtos deivės kūną. Šiai kompaniją palaiko viena autoriaus mėgstamiausių skulptūrų, Eglė žalčių karalienė, statiška, nes sumedėjusi Žilvino netekties ir dukros Drebulės prakeikimo misterijoje.
Pozicija
"Akmenį, kaip ir medį, įveiki arba ne. Menininkų požiūris į skulptūrą trilypis. Štai Mikelandželo variantas: paėmei akmenį ir padarei ką tik nori - tarsi "paleidai" skulptūrą nuo kalno - ir rieda duždama, išlieka tik esminės detalės.
Taigi vieniems svarbi autoriaus intervencija, ta medžiaga yra niekas, valdoma, o kiti mąsto - o gal reikia prisitaikyt prie to akmens, nežeisti, jis ir taip gražus kaip iš jūros išžvejotas gintaras.
Treti linkę išvis nieko neliesti - tai jau yra TAI. Mano pozicija - kaip liaudies amatininko: matai medžio tekstūrą ar akmens gyslas, suvoki tą medžiagiškumą (nekalbant apie kompoziciją, regėjimą, protą ir ką tu nori pasakyt kaip eilėraščiu), ir ištrauki visas akmens savybes, nori - dar pašlifuoji, nuglaistai. Skanus žaidimas, - sako Klaudijus. Šiuo metu jis daugiau dirba su bronza, medžiu ir metalais.
- Tą patį darbą galiu padaryt akmeny, šiek tiek kitaip tą temą išreikšti medyje ir net išpint iš šiaudų; tai yra kūrybos universalumas.
Labai jautriai jaučiu muziką, moku groti gitara, armonikėle, tad ir skulptūroje mėgstu džiazuoti."
Kodėl Viešpats sukūrė pabaisas
Skulptorius Klaudijus Pūdymas džiaugiasi, jog kiekvienas darbas atranda savo žiūrovą, net pats keisčiausias. Jame vienu metu tarpsta veši įvairių epochų grožio idealai; esąs politeistas.
Ir nors visos epochos savąjį grožio idealą laikė absoliučia tiesa, mūsų epocha kur kas tolerantiškesnė už kitas, tad jis - prieš sovietmečio skulptūrų griovimą.
Juk buvo laikotarpis, kai naikinti gotikos stiliaus kūriniai, nes laikyti baisiais.
"Jei atvirai, aš neturiu kokių nors galingų ambicijų, žinau savo vietą. Ne, nekliedžiu apie kūrėjų hierarchiją, čia kaip politikoj: vieną dieną tu karalius, rytoj gali būti nežinia kas. Pasikeičia visuomenė, estetika, tam tikri matavimai, ir štai menotyrininkai atkapsto kažkokį "menką" kūrėją: "O! Kodėl mes jo nepastebėjom?" Dailės istorijoje nemažai tokių pavyzdžių, kaip štai Leonardo da Vinčio ir Rafaelio "atrasti" amžininkai Benvenutas Čelinis ir Botičelis. Kaip buvo įvertinta psichikos liga sirgusi Rodeno mokinė ir mylimoji, geniali skulptorė Kamilė Klodel", - svarsto Klaudijus.
Be abejonės, turtuoliai užsakovai visais laikais kažkiek suprimityvindavo meno kanonus, bet dėl skonio visuomet ginčijamasi: Dali savo paveikslų nepavadintų bjauriais, o kitas žmogus bijotų miegot viename kambary su Š. Saukos "išpreparuotais kūnais". O štai viduramžių žmogus netgi manė, jog Viešpats sukūrė pabaisas, kad pasaulyje nusistovėtų pusiausvyra."
... Kai rašytoją ir estetą Umberto Eco paklausė, su kuria iš moterų - Miloso Venera ar Mona Liza jis vakarieniautų, šis atsakė, jog pirmoji jam per daug raumeninga, o antroji paaiškėtų esąs trasvestitas! Klaudijus sako, jog realiame gyvenime nebūtų graži nei ta Miloso Venera, nei Afroditė - tai tik tam tikra abstrakcija, formų suradimas ir tobulybės siekis.
"Aš labai daug pasisėmiau iš Egipto meno, ir iš lietuvių kosmologijos, mitologijos, net iš pagonybės kultinių akmenų", - prisipažįsta Klaudijus Pūdymas, nemažai bendravęs su astronomu Kakaru, istoriku Libertu Klimka, etnologe Dunduliene.
Prabilo ir apie mūsų skulptoriams artimą ypatingą žanrą - antkapius: "Juk buvo laikai, kai daug kas iš to gyveno, net tokie grandai kaip Svirskis, Jokūbonis, Vyšniauskas. Ir aš kaldinau antkapius, ir nelaikiau to "chaltūra", nes ir kapinėse, tame mirties sode, matau grynų šedevrų.
A. Gudynas net surinko į knygą koplytstulpius, krikštus, ir manau, antkapių menas įeis istorijon, į Lietuvos mažosios architektūros lobyną."
Šarvai Orleano mergelei
Skulptūra, meistro manymu, nebūtinai turi atspindėti ideologiją, istorinį įvykį ar didvyrius - tai gali virsti patetika ir tuščiažodžiavimu. Skulptūra - formų menas, o ne publicistika ar karikatūra, nors keliaudamas po pasaulį, matė ir daug grotesko, o žinomų menininkų darbuose - kičo elementų. Keista mada, kai grožį pakeičia provokacija, kai atnašaujama "mažmožio dievui", niekiui. Neištveriu nepaklaususi, kodėl atvykėliai mūsų miestą vadina pilku?
Klaudijus sako, kad abstrakčių skulptūrų, pastatytų tarp daugiaaukščių, daugelis nesuprastų, laikytų svetimkūniu, nors, žinoma, tarp jų žaistų vaikai, lakindami fantazijos aitvarus... Turėtų išaušti tas metas, kai prie kylančio dangoraižio ar šiaip įdomesnės paskirties statinio sukinėsis ir skulptorius su architektu.
Pagaliau turime autentišką Skulptūrų parką (neseniai K. Pūdymas restauravo savo skulptūrą "Kriauklė", kuri daugeliui asociuojasi su įsčiomis, pradžių pradžia).
Buvo tas santvarkų sandūrų laikas, kai Lietuvoje neįmanoma buvo įgyvendinti rimtų projektų. Turi galvoje ant Nidos Parnidžio kopos kartu su architektu R. Krištopavičiumi sukurtą "Saulės laikrodį". Japonai, ypač mylintys gamtą, stulbo stebeilydami į šią stelą, ir nemanė, jog ji buvo griaunanti kraštovaizdį.
"Kūrinys sukurtas kontrasto principu - neliesta gamta ir naujadaras, kaip iš kosmoso nukritęs. Įspūdis toks, lyg eini dykuma ir pamatai nukritusias naująsias technologijas, kažką panašų į erdvėlaivį.
O be to, tas laikrodis "ėjo", rodė ne tik laiką, bet ir baltų kalendorines šventes, atspindėjo pasaulėjautą, archaišką pasaulio sandarą."
Juozapo Darbininko bažnyčioje stovi Klaudijaus Pūdymo sukurta aštuoneto metrų Laiminančio Kristaus skulptūra. "JIS išsikankinęs, bet jau prisikėlęs - kaip dvasia, lengvas kaip paukštis. JĮ kurdamas ir panaudojau naujas technikas ir medžiagas", - sako autorius.
Prieš keletą metų drauge su skulptoriais iš viso pasaulio jis buvo pakviestas vieno turtingo menų mecenato - į Vokietijos kaimelį prie Hamburgo, primenantį mūsiškę Dreverną: malūnas, kanalai ir bekraščiai laukai. Projektas taip ir vadinosi - "Skulptūros lauke". Klaudijus Pūdymas, gyvenęs Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, tiesiai prieš Triumfo arką, sukūrė unikalią savąją arką - Napoleono kepurę, panaudodamas archaiškos nežinomo autoriaus lėkštės reljefo atlieją, kurioje - batalinės scenos, "Kentaurų kova su amazonėmis".
Menininkas juokauja: "Štai ir sulydžiau senovinį reljefą su modernia kompozicija, kaip koks Renė Magritas, pripaišęs ūsus Monai Lizai.
Antroji jo lauko skulptūra, pavadinta "Pagunda", byloja apie pirmąją Žemėje moterį Ievą. Kas įžvelgia jos kūne obuoliukus, o kam vaizduotę žadina jos susivijusios kojos, šie komentuoja, esą Ieva oi kaip nenori atverti savo gyvybės arkos... "Tegu žmonės improvizuoja, aš mėgstu palikti erdvės metaforoms, paslaptį", - juokiasi jis.
Per penketą metų, pragyventų Paryžiuje, Pūdymas surengė šešetą parodų privačiose galerijose: "Iki galingo elito neprieini, žinoma. Bet kaip nesijausi užkariavęs Paryžių, kai prancūzai žeria sąmojį, komentuoja tas bronzos figūrėles, kurias nešiojausi kuprinėje nuo galerijos iki kitos, atsitrenkdamas į stulpus?
Menas gali būti nuostabiausias, bet ten galioja savi dėsniai, "veikia" pažintys, mezgasi intrigos. Net nežinai, kodėl iš vienos galerijos tave išprašo, kitur priima".
Paklaustas apie reikšmingiausią gyvenimo skulptūrą, Klaudijus išpyškina: "Mano sūnus Arnas!"
O paskui pamini keturias "kertines, aplink kurias sukasi mintys" ir kurias neštų iš gaisro: "Elniaragę", "Eglę", "Saulės laikrodį" (turėtų virsti titanu), ir Klaipėdos dramos teatre prigijusias Tragedijos ir Komedijos mūzas. Jam negėda svečiui iš užsienio parodyti uostamiesčio bankams, "Šikšnosparnio" smuklei sukurtas kompozicijas, ir net Arvydui Saboniui padirbintą "Miestą, besiritantį iš kiaušinio" - kiek čia lyg gyvybingame embrione knibžda žmogeliukų, ritasi į ateitį kartu su savo vizijom ir darbo įnagiais...
Na, o žinovai turbūt išlukštentų, kas ten po skulptūros "Orleano mergelė" šarvais: kūrėjas turėjo galvoje potekstę, jog trapi Žana d'Ark turėjo nešioti korsetą - savo moteriškai, bet liepsnojančiai karžygės dvasia krūtinei pridengti.
Nutvilkantis minties nuogumas ir grynumas!
"Kaip sau nori, kūryba - tai aktas, ir prakaituoji, ir nekenti, ir, būna, sudaužai ką sutvėręs, ir piktas esi ant savęs, o Dieve! Reikia to įdirbio, kai rankos lengvai paklūsta sąmonei, kai įvaldydamas akmenį nebeturi ilgai fiziškai kankintis.
Aš gerbiu bet kokį žmogų, sugebantį beatodairiškai pasinert į savo veiklą, kai nesileidžia sumaitojamas jokių nesėkmių nei aplinkybių. Lieka tik regėjimas, tikėjimas ir kantrybė..."
Klaudijų Pūdymą galėčiau palyginti su Mikelandželo variantu: skulptūra, riedančia laiku ir erdve, dūžtant nereikšmingoms sielos dalims.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą