Apie Lizą - skraidūnę

Apie Lizą - skraidūnę

Kai darbo reikalais apsilankiau už Kretingalės įsikūrusioje gyvūnų prieglaudoje "Penkios pėdutės", sukaupiau valią, kad neprašyčiau gyvūno, nes jau turiu dvi kalytes. Bet grįžus mintys tik ir sukosi apie mažą katytę, o širdy jau kunkuliavo meilė ir motiniškas jausmas.

Prieglaudos šeimininkė, veterinarijos gydytoja Rita Ilgūnė įspėjo, kad pirmomis dienomis katytė jaus "gero gyvenimo" stresą, bet taip neatsitiko. Keletą akimirkų palaikiau Lizą glėbyje, o paskui ji iškart ėmė šmirinėti, apžiūrinėti visus užkaborius. Prieglaudoje gimęs padarėlis, kuris ten tūnojo tylus, nedrąsus, naujoje vietoje nesigūžė ir gailiai nemiaukė kaip kiti kačiukai. Ji rėkdama išsireikalavo vištienos, riksmu pranešdavo, kad eina į kraiko dėžę. Regis, atėjūnė iš karto mane perkando ir suprato, kad namuose ji - karalaitė. Išvertusi krepšį su jūros akmenukais, dėliojo iš jų mozaiką. Pavargusi įsitaisė ant pagalvėlės po kėde, parepetavo murkimą, kuris kaip "tikrai" katei pavyks tik po kelių parų, ir užsnūdo. Vėliau galynėjosi su savo dydžio žaisline pele, o atėjus nakčiai riksmu išsireikalavo, kad pasiimčiau ją sau prie šono. Ėmė juokas: iš kur tokia kruopa žino, kad gali miegoti ne su pliušiniu meškučiu, bet su "mama"?

Nakties medžioklė

Kitą naktį Lizai gal pasireiškė prieglaudos nostalgija, nes ji nakvojo po žema sekcija, kur išsiteko tik išsitiesusi kaip "šniūras". Antrą naktį tas pats. O paskui jau baigėsi mano ir augintinių "katino dienos"... Nepaprasto grožio gyvūnėlio, į kurios migdolo formos tamsaus mėlio akis gali stebeilytis kaip į brangakmenius, charakteris pasirodė esąs nepaprastas. Liza persekiojo kales, kaip medžiojantis plėšrūnas graibstė letenukėmis už šlaunų. Gerumo įsikūnijimas kiemsargiukė Maja iškęsdavo antpuolius ir net nesuurzgusi stengėsi pasislėpti, tačiau egocentrikė toiterjerė Hera urzgė, lojo, ir grasino kąsti. Dvi savaites kalės atvirai rodė panieką naujajai įnamei, joms per žema atrodė kartu su ja ėsti, jau, maniau, paskelbs bado streiką.

Negalėjau patikėti savo akimis, kai po dviejų savaičių ledai ištirpo, ir mylėjusi tik save ir mane Hera pradėjo šėlti su Liza. Jos ritosi kūliais, jodinėjo viena ant kitos, o kai įsikarščiuodavo - gerai atsivėdėjusios apsiskaldydavo antausiais. Katė net nuvydavo nuolat man ant kelių susirangydavusią Herą, kad atkraginusi galvą ir užsimerkusi mėgautųsi glamonėmis. Jos saulėje žėrintis kailis ypatingas, ties dubeniu jį juosia pasišiaušusi juosta, tarsi nešiotų balerinos sijonėlį.

Netrukus naktys virto nesibaigiančiu karnavalu: Liza trankydavo į grindis peles, valkiojo pliušinę gyvatę, barškino barškutį. Įsibėgėjusi skriejo per lovą, užkliūdavo už pagalvės, versdavosi ir, pašokusi į orą, nugara tėkšdavosi ant grindų. Buvo skaudžiai užsigavusi petį ir porą dienų šlubavo. Turiu iškęsti, kaip Liza "šukuoja" naktimis mano plaukus, murkia kažkokį džiazą, anaiptol ne lopšinę, šuoliuoja mano šonkauliais ir kandžioja smakrą. Bet didžiausia įtampa kyla, kai žaidžiantis gremlinas šokinėja ant miegančių kalių kūnelių, nagiukais jas apsikabindama. Neliko kitos išeities, kaip alpėjant iš miego nunešti katę į mamos kambarį ir užsidaryti duris. Juokiuosi, kad gremlinu ji tampa kaip tame filme: po dvylikos pasisotinusi ir prisilietusi vandens. Įmurkdo letenas į dubenėlį ir teškena, net purslai tykšta.

Ji intuityviai sugalvoja įvairių triukų, ir jeigu mėgčiau cirką, sakyčiau, kad Lizai vieta ten. Lyg iš dalies išsipildė mano vaikystės svajonė: penkerių metų sakydavau, kad užaugusi būsiu liūtų dresuotoja. Pirmą kartą nuėjusi į cirko vaidinimą, paleidau dūdas, nes mačiau, kad liūtus plaka rimbais, versdami laukinius gyvūnus atlikti absurdiškus triukus. Mano "liūtukei" nereikia šokti per degantį lanką ir ji publiką linksmina linksmindamasi pati.

Nepaisant mažų nepatogumų, nebeįsivaizduoju gyvenimo be Lizos, nes ji suteikia tiek džiaugsmo, švelnumo priepuolių ir juoko. Gal paaugęs tas hiperaktyvus vaikas taps ramesnis? Džiaugiuosi, kad katytė gerai auga, apvalėja kaip koks kukulis, ir kad nė iš tolo neprimena tos prieglaudukės. Tačiau ten liko gausybė likimo ir žmogaus nuskriaustųjų: baltų kaip sniegas, juodų it anglis ir trispalvių mažutėlių. Vardus prieglaudokai gauna "likiminius", pagal savo gyvenimo pradžios istoriją. Antai miniatiūrinį rainį žmonės rado be katės - mamos, išmestą durpyne, ir jis gavo Durpiaus vardą.

"Penkiose pėdutėse" stengiamasi suteikti beglobiams gyvūnams kuo jaukesnes sąlygas, tačiau kiekvienas gyvūnas įsiverpia akimis į atėjusį svečią, nebyliai maldaudamas: "Priglausk mane, žmogau."

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder